Džiugus gyvenimas vykdant Dievo valią

Papasakojo Bilas Jaremčukas

Prieš kelias savaites baigęs Sargybos bokšto bendrijos biblinės Gileado mokyklos, tuomet buvusios Pietų Lansinge (Niujorko valstija), aštuntąjį kursą, 1947 metų kovą iškeliavau į savo pirmą misionieriško paskyrimo vietą — tolimąjį Singapūrą.

DEIVAS FARMERIS, irgi kanadietis, tos pačios mokyklos septintos laidos absolventas, keliavo darbuotis kartu su manim. Išvykome iš Kalifornijos San Francisko miesto buvusiu kariniu laivu Marine Adder.

Pirmas uostas Rytuose, kuriame sustojome, buvo Honkongas. Ką ten išvydome, mus tiesiog sukrėtė. Visur į akis krito Antrojo pasaulinio karo padariniai: ant šaligatvių gulėjo leisgyviai žmonės, mirštantys iš bado. Greit sugrįžome į laivą ir išplaukėme link Filipinų sostinės Manilos.

Čia taip pat pamatėme baisius karo pėdsakus. Uoste kyšojo per sąjungininkų lėktuvų atakas nuskendusių laivų stiebai, miestą alino skurdas. Susitikome su keletu Jehovos liudytojų ir nuėjom drauge į Karalystės salę. Nors slegiami problemų, jie vis dėlto buvo džiaugsmingi.

Kitas uostas, į kurį užsukome, buvo Indonezijos sostinė Batavija (dabar Džakarta). Kadangi ten siautė pilietinis karas ir netoliese šaudė, mums neleido išlipti į krantą. Kai laivas pasuko link Singapūro, ėmiau spėlioti, kas ten mūsų laukia. Ar iš tų egzotiškų Rytų, apie kuriuos skaitydavome kelionių vadovuose, nieko nebeliko?

Po kelių dienų mano būgštavimai išsisklaidė. Netrukus pradėjo rutuliotis įvykiai, kurie neleido abejoti, kad mudu su Deivu vykdome Dievo skirtą misiją.

Kaip pavyko pasilikti

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai palikome San Franciską, mūsų laivas išmetė inkarą prie Sent Džono salos, kuri tada buvo Singapūro karantino zona. Laive apsilankė imigracijos tarnybos pareigūnai sutvarkyti keleivių dokumentų, ir mūsų pasuose atsirado antspaudas „Leidžiama išlipti“. Kitą rytą laivas sustojo prieplaukoje. Laivo pareigūnui patikrinus dokumentus, išlipome į krantą.

Kitą dieną atėjome į prieplauką atsisveikinti su misionieriais, turėjusiais tęsti kelionę iki savo paskyrimo vietos — Indijos ir Ceilono  (dabar Šri Lanka). Ten mus pamatęs laivo kapitonas priėjo ir ėmė piktai šaukti, kad mums buvo uždrausta išlipti. Pasirodo, anksčiau, dar jūroje, imigracijos tarnybos viršininkas ponas Haksvertas davė jam tokį įsakymą. Mes apie tai nežinojome, kaip ir tas pareigūnas, kuris mus išleido.

Patekę pas poną Haksvertą, susilaukėm itin nemalonios reakcijos. Jis rėkė ant mūsų, esą be leidimo išsilaipinome Singapūre. Kadangi apie jokį draudimą nežinojome, parodėme jam savo pasus su oficialiu antspaudu „Leidžiama išlipti“. Pagriebęs pasus mums iš rankų, užbraukė tuos žodžius. Bet laivas jau buvo išplaukęs! Ponas Haksvertas pasų neatidavė visus metus, o kai galiausiai grąžino, juose radome naują antspaudą „Leidžiama išlipti“.

Vaisinga tarnyba Singapūre

Mums atvykus į Singapūrą 1947-ųjų balandį, šalyje buvo vienintelis liudytojas, Džošua. Jis tarnavo visalaikiu skelbėju, arba pionieriumi, iki pat mirties aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Greitai atsirado ir daugiau norinčių dalytis Biblijos tiesomis su kitais. Pajutome, kad mūsų maldos atsiųsti darbininkų į dvasinę pjūtį nelieka be atsako (Mato 9:37, 38).

1949 metais ponui Haksvertui išvažiavus Anglijon ilgų atostogų, į Singapūrą atvyko šeši misionieriai, baigę Gileado mokyklos 11 kursą. Tuo tarpu Deivas, kelerius metus buvęs mano misionieriškos tarnybos partneris, dėl pašlijusios sveikatos turėjo palikti šią šalį. Jis apsigyveno Australijoje ir ten ištikimai tarnavo Dievui iki mirties 1973-iaisiais. Tarp  šešių naujų misionierių buvo Ailin Franks; 1956 metais mes susituokėme.

Daugelis, kam vedėme Biblijos studijas, tapo liudytojais kartu su savo vaikais. Net šiandien kai kas iš jų yra visalaikiai tarnai kitose šalyse. Pavyzdžiui, džiugu prisiminti Singapūre gyvenusią amerikiečių porą Lesterį ir Džoaną Heinus. Biblijos studijas su jais pradėjome šeštajame dešimtmetyje. Jie sparčiai darė pažangą ir grįžę į Jungtines Valstijas pasikrikštijo. Šios poros tarnyba buvo labai vaisinga — daugelis, su kuo jie studijavo Bibliją, taip pat trys jų vaikai, tapo liudytojais.

Džoana rašė: „Manau, anie Singapūre praleisti metai tikrai pakeitė mūsų gyvenimą. Jei nebūtum mūsų „įsivaikinęs“, mes turbūt iki šiol klajotume po pasaulį. Džiaugiuosi, kad būtent tu mokei Lesterį tiesos, nes nuo pat pradžių jis turėjo mokytoją, skiepijusį meilę Jehovai ir bendratikiams. Jos jis niekada neprarado.“

Singapūre tarnaujame su šeima

1962-aisiais atsitiko kai kas netikėta. Mūsų šeimos gydytojas pasakė Ailin, kad ji nėščia. Norėjome likti tarnauti misionieriais, bet kaip tai įmanoma auginant vaiką? Natanas Noras, tuo metu prižiūrėjęs Jehovos liudytojų veiklą visame pasaulyje, parašė mums laišką. Jis ragino mane susirasti darbą, kad galėtume pasilikti Singapūre. Tačiau tai padaryti buvo labai sunku.

Dauguma svetimšalių čia dirbo užsienio kompanijų vadovais. Neturėjau jokios patirties versle, nes baigęs mokyklą prieš 23 metus pradėjau visalaikę tarnybą. Todėl vienos įdarbinimo agentūros Londone paprašiau už mokestį parašyti mano, kaip Dievo tarno užsienio šalyje, biografiją ir išsiųsti daugeliui Singapūre veikiančių tarptautinių bendrovių.

Pradėjau gauti laiškus su atsakymu: „Mes apgailestaujame, bet negalime nieko pasiūlyti tokios kaip jūsų kvalifikacijos asmeniui.“ Jie laikė mane per daug kvalifikuotu! Greitai pralėkė keli mėnesiai ir gimė mūsų dukrelė, Džudi. Tuo metu Singapūre buvęs brolis Noras aplankė mano žmoną su Džudi ligoninėje. Jis mus nuramino: „Galite gyventi misionierių namuose kiek tik reikės, kol Bilas gaus darbą.“

Praėjus dar keliems mėnesiams įsidarbinau prekybos atstovu vienoje tarptautinėje oro bendrovėje. Atlyginimo vos vos užtekdavo pragyventi. Tačiau po dvejų metų mane pasamdė amerikiečių oro bendrovė ir mokėjo dvigubai didesnę algą. Ilgainiui įsitvirtinau toje srityje, todėl galėjau daugiau laiko skirti šeimai ir krikščioniškai tarnybai.

Svarbiausia gyvenime mums buvo tarnauti Jehovai, tad pirmenybę teikėme dvasiniams dalykams. Dėl to gaudavau nemažai užduočių organizacijoje. Ailin vėl pradėjo visalaikę tarnybą. Karalystės skelbimo veikla Singapūre klestėjo. Septintojo dešimtmečio viduryje įsigijome puikų dviejų aukštų namą miesto centre ir ten įrengėme Karalystės salę. Joje rinkdavosi keturios bendruomenės.

Mūsų veiklą uždraudžia

Po kurio laiko prasidėjo persekiojimų banga. 1972 metų sausio 14-ąją kaip įpratę ėjome į sueigą Karalystės salėje. Bet ant vartų radome grandinę su spyna ir raštelį, kad Singapūro Jehovos liudytojų bendruomenės registracija panaikinta. Mūsų veiklą uždraudė! *

Uždarius Karalystės salę nesiliovėme garbinę Jehovos, tačiau mano galvoje sukosi  klausimas: kokia Dievo valia mano šeimai? Svarsčiau, jeigu mus deportuos, niekada negalėsime sugrįžti į Singapūrą aplankyti savo draugų. Todėl paklausiau savo kompanijos vadovo, ar negalėčiau dirbti Kvala Lumpūre, Malaizijoje. Maniau, tada mūsų šeima galėtų be jokių trukdžių atvykti ir išvykti. Kaip nustebau, kai jis pasiūlė vadovauti biurui Kvala Lumpūre, o tai reiškė, kad gaučiau dvigubai didesnį atlyginimą ir įvairių lengvatų.

Paskui ėmiau dvejoti: ar tikrai būtų pagal Dievo valią, jei išsikeltume iš Singapūro ir paliktume savo brolius? Visa šeima drauge meldėme Jehovą padėti suvokti, ką daryti. Priėjome išvadą, kad mus čia paskyrė Jehova, todėl galutinai nutariau — pasiliekame. Mano viršininkas negalėjo patikėti, jog atsisakau tokio pelningo pasiūlymo.

Gyventi bei darbuotis draudimo laikotarpiu buvo nepaprastai sunku, nes nuolat grėsė pavojus būti suimtiems ir įkalintiems. Ne kartą patyrėme, kokie teisingi žodžiai iš Psalmyno 34:7 (Brb): „Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.“

Naujas paskyrimas

Vėliau, 1993-iaisiais, Singapūre ištarnavę daugiau nei 46 metus, buvome paprašyti persikelti į Naująją Zelandiją, kur galėtume tarnauti be didelio streso ir nerimo. Ką ir besakyti, buvo liūdna išsiskirti su brangiais draugais, nes labai juos mylėjome. Tačiau guodėmės, kad jų tikėjimas pastatytas ant tvirto pamato iš ugniai atsparių medžiagų. Todėl jie atsilaiko įvairiuose išbandymuose, kuriuos iki šiol patiria (1 Korintiečiams 3:12-14).

Mudu su Ailin jau daugiau nei 14 metų gyvename Naujojoje Zelandijoje ir, nors senyvo amžiaus, džiaugiamės tarnaudami specialiaisiais pionieriais. Mano vyresnieji broliai — 94 metų Maikas ir 90-metis Piteris — tebėra gyvi ir ištikimai tarnauja Jehovai Kanadoje.

1998-aisiais mūsų dukra, Džudi, vėl nuvyko į Rytus ir tarnavo ten keletą metų. Viename laiške ji mums rašė: „Kiekvieną dieną trokštu dėkoti Jehovai už nuostabią galimybę darbuotis čia! Ačiū jums abiem, kad su meile mokėte mane, aukojotės ir tebesiaukojate, kitaip viso to nebūčiau patyrusi.“ 2003 metais ji grįžo į Naująją Zelandiją, nes mudviem su Ailin reikėjo pagalbos. *

Esame dėkingi Jehovai, kad mūsų aplinkybės leido atsiliepti Šeimininkui kviečiant daugiau darbininkų į pjūtį. Taip susilaukėme neapsakomo džiaugsmo. Ir kada ‘pasaulis praeis’, kaip rašoma Biblijoje, matysime išsipildant nuostabų Dievo pažadą: „Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:17).

[Išnašos]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Džošua buvo vienintelis liudytojas Singapūre, kai ten atvykome 1947 metais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su Deivu Farmeriu Honkonge, pakeliui į Singapūrą 1947-aisiais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su Ailin 1958 metais

[Iliustracija 31 puslapyje]

Mes su savo dukra Džudi

[Šaltinio nuoroda]

Kimroy Photography

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Kimroy Photography