Kodėl Dievas buvo maloningas Nojui. Kuo tai svarbu mums

DAUGUMA iš mūsų kada nors išgirdome kokią svarbią žinią. Galbūt iki smulkmenų prisimename, kur tada buvome, ką veikėme, kaip reagavome. Nojus, aišku, irgi niekada nepamiršo dienos, kai gavo žinią nuo Jehovos, visatos Valdovo. Ar galima įsivaizduoti svarbesnį pranešimą? Jehova pasakė nusprendęs sunaikinti „kiekvieną kūną“. O Nojui paliepė statyti didžiulį laivą, arba arką, kad liktų gyvas jis pats, jo šeima ir visų rūšių gyvūnai (Pradžios 6:9-21; Brb).

Kaip į tokią naujieną atsiliepė Nojus? Džiaugėsi ar protestavo? Ką pasakė žmonai ir visai šeimai? Biblija apie tai nekalba. Tačiau joje randame tokius žodžius: „Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė“ (Pradžios 6:22, Brb).

Tai tikrai reikšminga informacija, nes iš dalies paaiškina, kodėl Nojus rado malonę Dievo akyse: jis noriai darė, ko Dievas paprašė (Pradžios 6:8). Dėl ko dar Nojus nusipelnė Dievo malonės? Labai svarbu tai žinoti, nes jeigu norime išlikti gyvi, kai Dievas valys žemę nuo blogio, turime stengtis būti panašūs į Nojų. Bet pirma pažvelkime, kas dėjosi žemėje Nojaus dienomis prieš tvaną.

 Į žemę ateina demonai

Nojus gimė žmonijos istorijos pradžioje, praėjus maždaug tūkstančiui metų po pirmo žmogaus sukūrimo. Daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad tais laikais žmonės gyveno urvuose, buvo apžėlę, menkai protiškai išsivystę padarai, slankiojantys su kuoka rankoje. O iš tikrųjų jie turėjo geležinių bei varinių įrankių, ir Nojus, matyt, jais naudojosi statydamas arką. Buvo sukurta ir muzikos instrumentų. Žmonės tuokėsi, augino vaikus, sėjo ir sodino, turėjo gyvulių, pirko ir pardavinėjo. Visu tuo gyvenimas mažai skyrėsi nuo dabartinio (Pradžios 4:20-22; Luko 17:26-28).

Tačiau buvo ir nemenkų skirtumų. Viena, žmonės gyveno žymiai ilgiau, paprastai daugiau nei 800 metų. Nojus sulaukė 950 metų, Adomas — 930, Nojaus senelis Metušelachas — 969 * (Pradžios 5:5, 27; 9:29).

Apie kitą skirtumą skaitome Pradžios 6:1, 2: „Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.“ Tos „dangiškosios būtybės“, arba angelai, atėjo žemėn ir materializavosi — pasidarė vyrais. Taip pasielgė ne vykdydami Dievo nurodymą ar norėdami padėti žmonėms. Ne, „paliko savo buveinę“ danguje, kad galėtų lytiškai santykiauti su gražiomis žemės moterimis. Todėl tapo demonais (Judo 6).

Tie maištingi, pikti angelai, daug galingesni ir gudresni už žmones, darė labai blogą įtaką žemės gyventojams — matyt, lyg kokie viešpačiai valdė žmoniją. Veikė ne slapta, kaip paprastai elgiasi nusikaltimų organizatoriai, norėdami likti šešėlyje. Anaiptol, jie atvirai ir begėdiškai maištavo prieš Dievo nustatytą tvarką.

Iš angelų lytinio ryšio su moterimis gimę vaikai užaugo labai galingi ir juos imta vadinti nefilais (iš hebrajiško žodžio nefili̇́m). Biblija sako: „Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai [„nefilai“, NW]. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai“ (Pradžios 6:4). Nefilai visiems kėlė baimę. Jau pats žodis nefili̇́m reiškia „smogikai“, arba tie, kurie partrenkia kitus. Tikriausiai būtent jie yra smurtingų herojų, apie kuriuos pasakojama senovinėse legendose, prototipai.

Teisieji sielvartauja

Biblijoje ta karta aprašoma kaip beviltiškai sugedusi. „Didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. [...] Žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. [...] Visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje“ (Pradžios 6:5, 11, 12).

Štai tokiame pasaulyje teko gyventi Nojui. Tačiau priešingai nei aplinkiniai, „Nojus buvo teisus vyras“, jis „ėjo su Dievu“ (Pradžios 6:9). Nelengva teisiam žmogui  nedorų žmonių visuomenėje. Galima įsivaizduoti, kaip jis sielvartavo matydamas, ką kiti kalba ir daro! Tikriausiai jautėsi panašiai kaip kitas teisus žmogus, Lotas, gyvenęs po tvano. Įsikūręs Sodomos mieste šis liūdėjo dėl „nedorėlių palaido elgesio“, „diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus“ (2 Petro 2:7, 8, Brb). Matyt, taip buvo ir Nojui.

Gal jums irgi sielvartą kelia naujienos apie baisius įvykius arba bedieviškas aplinkinių elgesys? Jeigu taip, suprantate Nojaus jausmus. Pagalvokit, kaip sunku turėjo būti ištverti sugedusiame pasaulyje 600 metų — tokio amžiaus jam besant užėjo tvanas. Žinoma, jis trokšte troško palengvėjimo! (Pradžios 7:6)

Nojus drįso būti kitoks

Nojus buvo „savo kartoje be dėmės“ (Pradžios 6:9). Įsidėmėkime, kad nepriekaištingas jis atrodė Dievo, o ne savo amžininkų, gyvenusių prieš tvaną, akyse. Šie Nojų laikė keistuoliu. Galime neabejoti, kad jis nepritardavo populiariai nuomonei, nedalyvaudavo bedieviškose pramogose ir pasilinksminimuose. O kaip žmonės reagavo Nojui pradėjus statyti arką? Turbūt visaip iš jo šaipėsi. Nemanė, kad į tai reikia žiūrėti rimtai.

Be to, Nojus turėjo stiprų tikėjimą ir jo neslėpė nuo kitų. Biblija jį vadina „teisumo skelbėju“ (2 Petro 2:5; NW). Jis žinojo, kad dėl to susilauks priešiškumo. Mat jo prosenelis Henochas, teisus žmogus, pranašavo, jog Dievas nubaus nedorėlius, ir už tai buvo žiauriai persekiojamas. Tačiau Dievas neleido priešams jo nužudyti (Pradžios 5:18, 21-24; Hebrajams 11:5; 12:1; Judo 14, 15). Esant vienam prieš Šėtoną, demonus, nefilus ir daugumą žmonių, abejingų arba piktai nusiteikusių, Nojui reikėjo drąsos ir tikėjimo, kad Jehova pajėgus jį apsaugoti.

Dievui tarnaujantys žmonės visada patiria rūstybę tų, kurie jam netarnauja. Net Jėzus Kristus buvo nekenčiamas, jo sekėjai taip pat (Mato 10:22; Jono 15:18). Nojus drįso tarnauti Dievui, nors tai nebuvo populiaru. Jis suprato, kad turėti Dievo palankumą daug svarbiau negu Dievo priešininkų. Todėl Dievas jam buvo maloningas.

Nojus kreipė dėmesį

Nojus drąsiai skelbė žinią, tačiau kokio atsako sulaukė? Biblijoje sakoma, kad prieš tvaną žmonės „valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami [„ir nekreipė dėmesio“, NW], kol užėjo tvanas ir visus nusinešė“. Jie neklausė perspėjimo (Mato 24:38, 39, Brb).

Jėzus sakė, kad taip bus ir mūsų laikais. Jau daugiau nei šimtmetį Jehovos liudytojai skelbia, kad Jehova imsis veiksmų ir įvykdys savo pažadą įkurti naują teisingą pasaulį. Tiesa, į šią žinią tinkamai atsiliepė milijonai, tačiau milijardai žemės gyventojų nekreipia dėmesio. „Jiems, to norintiems“, lieka nežinoma dabartinių laikų ir tvano reikšmė (2 Petro 3:5, 13).

O Nojus kreipė dėmesį, kas jam buvo sakoma. Jis patikėjo Jehovos Dievo žodžiais. Toks klusnumas padėjo jam išlikti gyvam. Apaštalas Paulius rašė: „Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti“ (Hebrajams 11:7, Brb).

 Verta sekti jo pavyzdžiu

Nojaus pastatyta arka buvo milžiniško dydžio — ilgesnė už futbolo aikštę, iškilusi sulig penkių aukštų namu. Ji 30 metrų viršijo didžiausio visų laikų medinio laivo „Vajomingas“ ilgį. Aišku, arka buvo ne tokia kaip įprasti laivai, nes turėjo tik plūduriuoti. Tačiau jai pastatyti reikėjo nemenkų įgūdžių. Be to, teko padengti ją derva iš vidaus ir iš išorės. Visi darbai, ko gero, truko daugiau nei 50 metų (Pradžios 6:14-16).

Negana to, Nojui buvo paliepta sukrauti maisto atsargų vieniems metams savo šeimai ir gyvūnams. Prieš prasidedant tvanui reikėjo surinkti tuos gyvūnus ir suvesti į vidų. „Nojus taip ir padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.“ Kokį palengvėjimą tikriausiai jis pajuto, kai viskas buvo atlikta ir Jehova uždarė arkos duris! (Pradžios 6:19-21; 7:5, 16)

Tada užėjo tvanas. Be perstojo lijo 40 dienų ir naktų. Išbūti arkoje prisiėjo vienus metus, kol nuseko vanduo (Pradžios 7:11, 12; 8:13-16). Visi nedori žmonės žuvo. Žemėje liko gyventi tik Nojus su šeima.

Biblija sako, kad siųsdamas pasaulinį tvaną Nojaus dienomis Dievas „davė pavyzdį“ ateičiai. Ką tai reiškia? Esame perspėjami: „Dabartiniai dangūs ir žemė [...] yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai.“ Tačiau kaip ir Nojaus laikais bus išlikusių gyvų. Neabejokite, „Jehova žino, kaip išgelbėti jam atsidavusius žmones iš mėginimo“ (2 Petro 2:5, 6; 2:9, NW; 3:7).

Nojus buvo atsidavęs Dievui, teisus žmogus sugedusioje kartoje. Jis besąlygiškai klausė Dievo. Drąsiai darė, kas teisinga, nors žinojo, kad tuo užsitrauks panieką ir neapykantą tų, kurie nenori tarnauti Dievui. Sekdami Nojumi tais atžvilgiais, mes irgi pelnysime malonę Dievo akyse. Tada turėsime viltį būti išgelbėti ir gyventi naujame pasaulyje, kuris jau arti (Psalmyno 37:9, 10).

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Smurtingų herojų, apie kuriuos pasakojama senovinėse legendose, prototipai tikriausiai yra nefilai

[Iliustracija 7 puslapyje]

Sekdami Nojaus tikėjimu galime pelnyti Dievo malonę

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Alinari/Art Resource, NY