„Niekada neperstok liudyti po namus“

Papasakojo Jakobas Noifeldas

„Kad ir kas atsitiktų, niekada neperstok liudyti po namus.“ Šie žodžiai vis skambėjo galvoje, kol sukoręs penkis kilometrus pasiekiau artimiausią kaimą. Bet paskui niekaip nesiryžau prieiti prie pirmo namo. Matydamas, kad neįveiksiu savęs, pasukau į mišką ir karštai meldžiau Dievą suteikti drąsos. Galiausiai įstengiau grįžti ir prie pirmų durų kreipiausi į šeimininką.

KAIP atsidūriau tame kaime nuošalioje Paragvajaus vietoje, kur bandžiau vienas skelbti? Gal pradėsiu nuo pradžių. Gimiau 1923-iųjų lapkritį Ukrainoje Kronstalo kaime, vokiečių menonitų kolonijoje. XVIII amžiaus pabaigoje menonitai emigravo iš Vokietijos į Ukrainą. Ten jie turėjo nemažai teisių, įskaitant laisvę garbinti Dievą (tik neverčiant kitų į savo tikėjimą), savivaldą bei atleidimą nuo karinės tarnybos.

Kai valdžią paėmė komunistų partija, visos šios teisės buvo atimtos. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio gale dideli menonitų ūkiai buvo sukolektyvinti. Tuos, kurie nepaklusdavo tokiai tvarkai, marino badu, o bet kokį pasipriešinimą žiauriai numalšindavo. Per ketvirtąjį dešimtmetį daug vyrų, dažniausiai naktimis, išsivesdavo KGB (Valstybės saugumo komitetas) agentai ir galiausiai kaimuose vyrų beveik nebeliko. Taip 1938-aisiais aš, keturiolikmetis, netekau tėvo ir daugiau jo nebemačiau nei apie jį girdėjau. Po dvejų metų dingo ir mano vyresnysis brolis.

1941 metais Hitlerio kariuomenė užgrobė Ukrainą. Buvome išvaduoti iš komunistinio režimo. Tačiau netikėtai prapuolė aštuonios kaime gyvenusios žydų šeimos. Tai matant kilo daugybė klausimų. Kodėl turėjo visa tai atsitikti?

Sąžiningumas gelbsti man gyvybę

1943-iaisiais vokiečių kariuomenė traukėsi išsivesdama daugumą vokiečių šeimų, tarp jų ir maniškę, remti karo veiksmų. Tuo metu jau buvau paimtas į kariuomenę ir paskirtas tarnauti Vokietijos SS (Schutzstaffel, Hitlerio apsaugos) būriuose Rumunijoje. Nedidelis įvykis, atsitikęs tuo metu, turėjo didžiulę įtaką mano gyvenime.

 Dalinio vadas, norėdamas išbandyti, ar esu sąžiningas, liepė nunešti į valyklą jo uniformą. Vienoje kišenėje radau pinigų, kuriuos jis buvo įdėjęs tyčia. Kai grąžinau, vadas pasakė uniformoje nieko nepalikęs. Aš atkakliai tvirtinau, jog pinigus tikrai radau jos kišenėje. Netrukus mane paskyrė jo padėjėju ir patikėjo tvarkyti dokumentus, skirti sargybinius bei rūpintis mūsų dalinio finansais.

Vieną naktį rusų armija paėmė į nelaisvę visą dalinį, išskyrus mane, nes buvau pasilikęs pabaigti kai kuriuos vado nurodytus darbus. Kiek prisimenu, aš vienintelis nepatekau į jų rankas, ir tik todėl, kad būdamas sąžiningas gavau specialių užduočių. Kitaip irgi nebūčiau išvengęs nelaisvės.

1944-aisiais netikėtai mane paleido atostogų nenustatytam laikui. Grįžau namo aplankyti mamos. Laukdamas kito paskyrimo pradėjau mokytis pas mūrininką ir tas amatas vėliau labai pravertė. 1945-ųjų balandį amerikiečių kariuomenė užėmė mūsų miestelį netoli Magdeburgo. Po mėnesio karas baigėsi. Likome gyvi. Regis, laukė šviesi ateitis.

Birželį vieną dieną miesto šauklį išgirdome skelbiant: „Amerikiečių karinės pajėgos praėjusią naktį pasitraukė ir šiandien 11 valandą pasirodys rusai.“ Mūsų širdys apmirė. Vadinasi, vėl būsime komunistų valdžioje. Ilgai nesvarstę su pusbroliu nusprendėme bėgti. Vidurvasarį perėjome į amerikiečių zoną. O lapkritį, patyrę nemažų sunkumų ir smarkiai rizikuodami, grįžome į rusų teritoriją ir slapta per sieną pervedėme savo šeimos narius.

„Atidžiai klausykis ir lygink“

Apsistojome rajone, priklausančiame Vakarų Vokietijai. Bėgant laikui pamėgau Bibliją. Sekmadieniais eidavau į mišką jos skaityti, bet viskas, ką skaičiau, atrodė svetima ir tolima. Taip pat mokiausi katekizmo, nes rengiausi tapti krikštytu menonitu. Kaip tik tada katekizme aptikau šokiruojantį teiginį: „Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas“, po kurio buvo klausimas: „Ar tai trys Dievai?“ Ir toliau atsakymas: „Ne, šie trys yra vienas.“ Paklausiau pastoriaus, kaip tai suprasti. Jis tepasakė: „Jaunuoli, neverta per daug gilintis į šiuos dalykus. Kai kurie, pasinėrę į panašius apmąstymus, neteko proto.“ Iškart nutariau nebesikrikštyti.

Po kelių dienų pamačiau pusseserę kalbantis su nepažįstamu vyru. Iš smalsumo įsitraukiau į pokalbį ir uždaviau keletą klausimų. Tada dar nežinojau, kad tas nepažįstamasis — Erichas Nikolaicigas, išgyvenęs Vevelsburgo koncentracijos stovyklos žiaurumus. Jis paklausė, ar nenorėčiau geriau suprasti Biblijos. Kai atsakiau teigiamai, jis patikino, jog viską, ko mane mokys, grįs mano paties turima Biblija.

Vos po kelių apsilankymų Erichas pakvietė į Jehovos liudytojų kongresą, regis, vieną iš pirmųjų, organizuotų po karo. Kongresas padarė neišdildomą įspūdį. Rašiausi kiekvieną kalbėtojų paminėtą ar perskaitytą Rašto eilutę. Netrukus suvokiau, kad Biblijos pažinimas įpareigoja, ir dėl to studijas nutraukiau. Taip pat man buvo sunku suprasti, kad gali būti tik viena teisinga religija. Pamatęs, jog ketinu grįžti į savo ankstesnę bažnyčią, Erichas patarė: „Atidžiai klausykis ir lygink.“

 Vos porą kartų pašnekėjęs su savo bažnyčios pastoriais įsitikinau, kad jie nežino, apie ką kalba, ir visiškai nesuvokia tiesos. Rašiau ne vienam dvasininkui ir kėliau biblinius klausimus. Vienas iš jų atsakė: „Tau nevalia tyrinėti Biblijos, nes nesi gimęs iš naujo.“

Taip pat turėjau rimtai apsispręsti dėl merginos, su kuria draugavau. Ji priklausė grupei menonitų, laikančių save atgimusiais iš aukštybių. Merginos šeima nekentė Jehovos liudytojų, todėl ji namiškių spaudžiama mane įspėjo, kad jei nenutrauksiu ryšių su šia nauja religija, mūsų draugystė baigsis. Tuomet jau gerai žinojau, kur tikroji tiesa, tad nedvejodamas nustojau su ja matytis.

Netrukus vėl apsilankė Erichas. Jis pranešė apie kitą savaitę vyksiantį krikštą ir paklausė, ar nenorėčiau būti pakrikštytas. Aš neabejojau, kad Jehovos liudytojai moko tiesos, ir norėjau tarnauti Jehovai Dievui. Tad kvietimą priėmiau ir 1948-ųjų gegužę vonioje mane pakrikštijo.

Greitu laiku po krikšto mano šeima nutarė emigruoti į Paragvajų, Pietų Ameriką, ir mama ragino mane vykti kartu. Nelabai norėjau, nes troškau toliau studijuoti Bibliją ir augti pažinimu. Lankydamasis Jehovos liudytojų bendrijos filiale Vysbadene, susitikau Augustą Pėtersą. Jis priminė man pareigą rūpintis šeima. Taip pat davė tokį patarimą: „Kad ir kas atsitiktų, niekada neperstok liudyti po namus. Jei nustosi, niekuo  nebesiskirsi nuo kitų krikščionijos religijų narių.“ To patarimo svarbą ir būtinybę skelbti „po namus“ gerai suvokiu iki pat šiol (Apaštalų darbų 20:20, 21).

„Netikras pranašas“ Paragvajuje

Netrukus po to pokalbio su Augustu Pėtersu visa šeima išplaukėme į Pietų Ameriką. Apsistojome Gran Čako rajone, Paragvajuje, vėl tarp menonitų. Praėjus dviem savaitėms išsirengiau jau minėton kelionėn į gretimą kaimą skelbti — pats vienas. Tuoj pasklido kalbos, kad tarp naujų atvykėlių yra „netikras pranašas“.

Dabar kaip tik pravertė mūrininko įgūdžiai. Kiekvienai imigrantų šeimai reikėjo namo. Namai čia buvo statomi iš nedegtų plytų, šiaudiniais stogais. Per kitus šešis mėnesius sumūrijau daug tokių namų ir turėjau ne vieną progą liudyti. Žmonės buvo mandagūs, bet kai tik sienos iškildavo, džiaugdavosi manęs atsikratę.

Tuo metu transportiniai laivai atgabeno daugiau menonitų pabėgėlių iš Vokietijos. Tarp jų buvo jauna moteris Katerina Šelenberg, jau bendravusi su liudytojais ir neabejojanti, kad jie skelbia tiesą. Nors dar nekrikštyta, ji laivo keleiviams sakėsi esanti Jehovos liudytoja. Dėl to negavo leidimo vykti toliau, į vokiečių koloniją. Pasilikusi viena Asunsjone, Paragvajaus sostinėje, ji įsidarbino tarnaite, išmoko ispaniškai, susirado liudytojus ir buvo pakrikštyta. 1950-ųjų spalį ta drąsi mergina tapo mano žmona. Ji palaikė mane per visus nelengvus drauge pragyventus metus.

Susitaupęs pinigų nusipirkau briką ir porą arklių, kuriais važiuodavau į tarnybą, visuomet prisimindamas brolio Pėterso patarimą. Tada prie mūsų prisidėjo mano sesuo, irgi tapusi liudytoja. Atsikėlę ketvirtą ryto, drauge su ja keliaudavome keturias valandas, skelbdavome dvi ar tris valandas ir grįždavome namo.

Mūsų leidiniuose perskaitęs, kad sakomos viešosios kalbos, nutariau pasakyti ir aš. Niekada nebuvęs sueigose Vokietijoje, bandžiau įsivaizduoti, kaip tai daroma, ir kalbėjau apie Dievo Karalystę. Toje sueigoje dalyvavo aštuoni žmonės. Tai suerzino menonitų bažnyčios vadovus. Jie organizavo kampaniją surinkti visus biblinius leidinius, kuriuos tik išplatinome, ir įspėjo žmones su mumis nesisveikinti.

Paskui gavau kvietimą ateiti į kolonijos administracinį centrą ir keletą valandų mane klausinėjo viršininkas bei du iš Kanados atvykę pastoriai. Galiausiai vienas iš jų pasakė: „Jaunuoli, tikėk, kuo nori, bet turi pažadėti, kad niekam nekalbėsi apie savo įsitikinimus.“ Tokio pažado duoti negalėjau. Tada jie liepė palikti koloniją, nes nepageidavo „netikro pranašo“ tarp „ištikimų brolių“. Kai išvykti atsisakiau, jie pasiūlė apmokėti transporto išlaidas visiems šeimos nariams. Tvirtai laikiausi savo ir nepaklusau.

Tą 1953-iųjų vasarą dalyvavau kongrese Asunsjone. Ten kalbėjausi su Natanu Noru iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro, esančio Brukline (Niujorkas). Jis patarė  persikelti į sostinę ir darbuotis su maža grupe ten paskirtų misionierių, nes vaisingai skelbti menonitų kolonijoje buvo mažai vilčių.

Karalystė svarbiausia

Tuomet visame Paragvajuje tebuvo 35 liudytojai. Pasitariau su žmona ir nors jos nežavėjo gyvenimas dideliame mieste, sutiko išvykti. 1954-aisiais su Katerina iš plytų pasistatėme namą — triūsdami vienu du laisvu nuo kitų darbų metu. Sueigų niekad nepraleisdavome ir savaitgaliais visuomet kalbėdavome žmonėms apie Bibliją.

Kartais kaip vertėjas lydėdavau keliaujantįjį tarną, rajono prižiūrėtoją, kai jis lankydavo vokiškai kalbančių liudytojų kolonijas Paragvajuje. Kadangi menkai mokėjau ispaniškai, versti pirmą kalbą iš ispanų į vokiečių man buvo pati sunkiausia užduotis, kokią tik esu kada gavęs.

Pablogėjus žmonos sveikatai, 1957-aisiais išvykome į Kanadą. Paskui, 1963-iaisiais, persikėlėme į Jungtines Valstijas. Visur, kur begyvenome, Karalystės reikalai mums buvo svarbiausi (Mato 6:33). Dėkoju Jehovai Dievui, kad dar jaunystėje leido sužinoti tiesą iš jo Žodžio, Biblijos. Tos žinios, kurias įgijau, gyvenimo kelyje buvo visokeriopai naudingos.

Man teko didelė garbė padėti kitiems pažinti nuostabias Biblijos tiesas, kurios suteikė tiek paguodos! Be galo džiaugiuosi, kad visi mano vaikai ir vaikaičiai, mokyti Biblijos nuo kūdikystės, eina tiesos keliu. Visi jie seka patarimu brolio Pėterso, kuris prieš daug metų man pasakė: „Kad ir kas atsitiktų, niekada neperstok liudyti po namus.“

[Anotacija 22 puslapyje]

Be galo džiaugiuosi, kad visi mano vaikai ir vaikaičiai, mokyti Biblijos nuo kūdikystės, eina tiesos keliu

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Katerina ir aš prieš pat mūsų vestuves 1950-aisiais

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su mūsų pirmu vaiku prie savo namų Paragvajuje 1952-aisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su savo didžiule šeima dabar

[Šaltinio nuoroda]

Photo by Keith Trammel © 2000

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Photo by Keith Trammel © 2000