Laiškas iš Nikaragvos

„Pasiekęs Koko upę, suk į dešinę“

„TAU reikės keturiais ratais varomo automobilio, gervės ir ne vieno degalų bako. Pasiruošk būti apsemtas purve iki važiuoklės. Pasiekęs Koko upę, suk į dešinę.“

Turiu prisipažinti, kad šie bičiulio, kaip ir aš misionieriaus, žodžiai entuziazmo man nesukėlė. Vis dėlto vieną antradienio rytą pagaliau pradėjau savo kelionę į krikščionių asamblėją Vamblane, mažame šiaurės Nikaragvos miestelyje.

Į kelią leidausi švintant — sėdau prie savo seno, bet dar gerai riedančio sunkvežimio vairo ir patraukiau Panamerikos plentu. Už Chinotegos pasukau negrįstu keliu, vietinių vadinamu feo, kas reiškia bjaurus. Prieš išvykdamas iš šio miestelio, pastebėjau dvi parduotuves, pavadintas „Dievo stebuklas“ ir „Prikėlimas“.

Plentas vingiavo, kilo ir leidosi. Judėjau vėžlio greičiu. Pakeliui mačiau ilgą ežerą, įsitaisiusį slėnyje aukštai ant debesyse paskendusio kalno. Per miglą įžvelgiau medžius su nuo šakų karančiomis orchidėjomis.

Staigiame posūkyje tik per plauką nesusidūriau su kelio viduriu atlekiančiu autobusu. Jis spjaudė juodus dūmus ir padangomis svaidė akmenis. Čia, Nikaragvoje, pasitaiko pamatyti ant priekinio autobuso stiklo aiškiai užrašytą vairuotojo pravardę: Užkariautojas, Skorpionas, Pitonas arba Medžiotojas.

Iki vidurdienio važiavau Pantasmos lyguma. Čia mano dėmesį patraukė medinis namelis švariai nušluotame kieme. Reginys buvo lyg iš kokios senos knygos: ant suoliuko sėdi pagyvenęs vyriškis, po medžiu snaudžia šuo, du jaučiai stovi įkinkyti į vežimą mediniais ratais. Viename miestelyje stebėjau pulką vaikų, traukiančių iš mokyklos. Jie užtvindė pagrindinę gatvę ir su savo mėlynomis uniformomis atrodė tartum banga, besiritanti paplūdimiu.

Kai prisiartinau prie Vivili, saulė jau buvo aukštai ir aš pagaliau išvydau Koko. Ši galinga upė vingiavo per visą miestą, pasroviui nešdama savo gausius vandenis. Prisiminęs nurodymą, pasukau į dešinę ir atsidūriau pavojingame 37 kilometrų kelyje į Vamblaną.

Teko kratytis per akmenis ir duobes, kirsti aštuonis ar devynis upelius. O kai sudžiūvusiame purve stengiausi išvengti gilių provėžų, sukėliau dulkių audrą. Kaip vietiniai pasakytų, „valgiau dulkes“. Pagaliau kelias atvedė  į miškingą slėnį, kuriame išvydau miestelį. Tai ir buvo Vamblanas.

Kitą rytą pusę penkių visi jau buvo sukilę. Nepaliaujamo gaidžių giedojimo pažadintas atsikėliau ir nužingsniavau pagrindine gatve. Kalnų oras buvo prisotintas tortiljų kvapo, kurias čia kepa akmeninėse krosnyse.

Šen ir ten ant sienų pastebėjau vietinių dailininkų ištapytus spalvingus rojaus vaizdus. Ant gatvių kampuose esančių parduotuvių, pulperi̇́as, mirgėjo gaiviųjų gėrimų reklamos. Plakatai neleido pamiršti, kokie buvo trijų paskutinių valdžių pažadai. Kur ne kur žvilgėjo iš betono plokščių ir skardos suręsti tualetai.

Pasisveikinau su čiabuviais nikaragvietiškai — adiós. Jie šypsojosi ir mielai su manim kalbėjosi. Kad perrėktume vietinio transporto triukšmą — arklių ir mulų kanopų bildesį, šnekėjomės kiek galėdami garsiau.

Šeimos į dvidienę asamblėją susirinko iki penktadienio vakaro. Vieni atkeliavo pėsčiomis, kiti arkliu, dar kiti sunkvežimiu. Kai kuriems mažiems berniukams ir mergaitėms teko šešias valandas eiti avint plastmasinius sandalus. Jie nepabūgo minų upelių brastose ir dėlių stovinčiame vandenyje. Buvo atvykusių iš tolimų vietovių, su savimi pasiėmusių menkai maisto — tik ryžių su kiaulės taukais. Kodėl jie visi čia susirinko?

Kad sustiprintų savo viltį dėl geresnės ateities. Kad išgirstų Biblijos aiškinimus. Kad džiugintų Dievą.

Ir štai išaušo šeštadienis. Po skardiniu stogu ant medinių suolų ir plastikinių kėdžių susėdo daugiau nei 300 žmonių. Motinos maitino kūdikius. O šalimais, ūkyje, kriuksėjo kiaulės ir giedojo gaidžiukai.

Oro temperatūra kilo, karštis darėsi tiesiog nepakeliamas. Tačiau auditorija ir toliau dėmesingai klausėsi pamokymų bei patarimų. Kartu su kalbėtojais skaitė Biblijos eilutes, giedojo giesmes biblinėmis temomis, pagarbiai klausėsi maldų.

Po programos prisidėjau prie kitų ir žaidėme gaudynių su vaikais. Vėliau apžvelgėme tai, ką jaunuoliai užsirašė per programą. Parodžiau jiems žvaigždžių ir galaktikų nuotraukas savo kompiuteryje. Vaikai šypsojosi, mačiau, kad jų tėvai taip pat džiaugiasi.

Gaila, bet asamblėja greitai baigėsi ir visiems reikėjo grįžti namo. Kitą rytą keliaujant mano galvoje sukosi gražiausi prisiminimai, o širdis buvo kupina šilčiausių jausmų naujiesiems draugams. Jie mane įkvėpė sekti jų pavyzdžiu — išmokti būti patenkintam ir laukti Dievo.

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Šeimos iš toli atkeliavo į asamblėją Vamblane