Kaip tikėjimas man padėjo iškęsti nelaimes

Papasakojo Soledad Kastijo

Keletą kartų gyvenime mane galėjo prislėgti vienatvė, bet neprislėgė. Kai buvau 34-erių, mirė mano brangus vyras. Po šešerių metų netekau tėvo. Praėjus aštuoniems mėnesiams po tėvo mirties sužinojau, kad mano vienturtis sūnus serga nepagydoma liga.

MANO vardas, Soledad, reiškia „vienatvė“. Keista, bet aš niekada nesijaučiu visiškai viena. Kai ištiko tragedijos, tikėjau, kad Jehova Dievas yra šalia, ‘laiko mane už rankos ir padeda, todėl nebijojau’ (Izaijo 41:13). Noriu papasakoti, kokias nelaimes patyriau ir kaip jos dar labiau suartino mane su Jehova.

Laimingas, be problemų gyvenimas

Gimiau 1961 metų gegužės 3 dieną Barselonoje, Ispanijoje. Mano tėvai Chosė ir Soledad daugiau vaikų neturėjo. Kai buvau devynerių, mama sužinojo Dievo Žodžio tiesą. Prieš tai ji ieškojo atsakymų į įvairius religinio pobūdžio klausimus, bet savo bažnyčioje jų negaudavo. Kartą pas mus užsuko dvi Jehovos liudytojos ir remdamosi Šventuoju Raštu atsakė mamai į visus klausimus. Ji su džiaugsmu sutiko studijuoti Bibliją.

Gana greit mama tapo krikštyta Jehovos liudytoja, o po kelerių metų pasikrikštijo ir tėtis. Eliana, vedusi studijas mamai, netruko pastebėti mano didelį domėjimąsi Dievo Žodžiu. Nors buvau dar palyginti maža, ji pasiūlė man su ja studijuoti atskirai. Elianos padedama ir mamos skatinama pasikrikštijau trylikos metų.

Paauglystėje dažnai melsdavausi Jehovai, ypač kai tekdavo dėl ko nors apsispręsti. Tačiau reikia pasakyti, jog problemų tuo laikotarpiu man beveik neiškildavo. Bendruomenėje turėjau nemažai draugų, su tėvais santykiai buvo šilti. 1982-aisiais ištekėjau už bendratikio Felipės, su kuriuo siekėme panašių dvasinių tikslų.

Mokome savo vaiką mylėti Jehovą

Po penkerių metų mums gimė gražus berniukas, Saulius. Abu su vyru džiaugėmės susilaukę kūdikio. Tikėjomės, kad Saulius užaugs sveikas, protingas, mylintis Dievą. Sūnui skyrėme daug laiko — kalbėdavomės su juo apie Jehovą, drauge valgydavome,  eidavom pasivaikščioti į parką, žaisdavom. Sauliui patikdavo eiti su tėveliu skelbti Biblijos tiesų žmonėms; jis nuo mažens buvo pratinamas dalyvauti tarnyboje — paspausti skambutį, pasiūlyti lankstinuką.

Saulius atsiliepė į jam rodomą meilę ir mokymą. Būdamas šešerių jau reguliariai eidavo su mumis skelbti. Jis mėgdavo klausytis biblinių pasakojimų, nekantriai laukdavo šeimos Biblijos studijų. Vos pradėjęs lankyti mokyklą, sugebėdavo priimti sprendimus remdamasis Biblijos pažinimu.

Tačiau kai Sauliui sukako septyneri, mūsų šeimos gyvenimas smarkiai pasikeitė. Felipei į plaučius pateko virusinis užkratas. Vienuolika mėnesių jis kovojo su liga, negalėjo dirbti, dažnai net neturėjo jėgų pakilti iš lovos. Būdamas 36-erių mano vyras mirė.

Iki šiol verkiu prisiminusi tą sunkų laikotarpį. Mačiau, kaip vyras pamažu pralaimi kovą su virusu, bet nieko negalėjau padaryti. Nors giliai širdyje suvokiau, kad mūsų šeimos lūkesčiai ir planai žlunga, nuolat stengiausi pakelti Felipei dvasią. Skaičiau jam biblinius straipsnius ir tai mus abu stiprino, kada negalėdavom vykti į sueigas. Kai vyras mirė, pajutau baisią tuštumą.

Tačiau Jehova padėjo viską iškęsti. Neperstojau meldusi jį suteikti savosios dvasios. Dėkojau už laimingai su Felipe pragyventus metus ir viltį pamatyti jį, kai bus prikeltas. Prašiau Dievą išmokyti mane džiaugtis prisiminimais apie tai, ką mudu su vyru drauge patyrėme, ir suteikti išminties išauklėti sūnų tikru krikščioniu. Nors sielvartas buvo didžiulis, jaučiau paguodą.

Man labai daug padėjo tėvai ir krikščionių bendruomenė. Tačiau vesti Biblijos studijas Sauliui ir mokyti jį tarnauti Jehovai turėjau pati. Buvęs darbdavys pasiūlė gerą darbą kanceliarijoje, bet nusprendžiau dirbti valytoja, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su vaiku, laukti jo namie, kai pareina iš mokyklos.

Ugdyti sūnaus dvasingumą ypač paskatino ši Biblijos eilutė: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Patarlių 22:6, Brb). Supratau, jeigu labai stengsiuosi diegti Sauliui dvasines vertybes, Jehova laimins tas pastangas. Aišku, reikėjo apsieiti be kai kurių materialinių dalykų, bet man daug labiau rūpėjo turėti laiko sūnui.

Kai Sauliui buvo 14 metų, mirė mano tėvas. Saulius tada labai išgyveno, nes senelio mirtis atmintin sugrąžino skausmą,  patirtą dėl savojo tėčio mirties. Be to, mano tėvo meilė Jehovai jam buvo sektinas pavyzdys. Po šios netekties Saulius nusprendė: kadangi liko vienintelis „vyras“ šeimoje, ims rūpintis savo mama ir močiute.

Kova su leukemija

Praėjus aštuoniems mėnesiams po mano tėvo mirties, šeimos gydytojas pasakė man, kad Sauliui reikia gultis į ligoninę, nes jo organizmas labai nusilpęs. Po daugybės atliktų tyrimų gydytojai man pranešė, kad sūnus serga leukemija. *

Per dvejus su puse metų Saulius daug laiko praleido ligoninėje, kur buvo gydomas chemoterapiniais vaistais. Po šešių mėnesių kurso liga pasitraukė, bet praėjus pusantrų metų atsinaujino. Sauliui vėl buvo taikoma chemoterapija ir nors šįkart trumpiau, tai jį be galo nualino. Vėžys atsitraukė tik trumpam, o trečio chemoterapijos kurso Saulius nebepakėlė. Jis buvo paaukojęs savo gyvenimą Dievui ir išreiškęs norą tapti krikštytu Jehovos liudytoju, bet mirė vos sukakęs septyniolika.

Kad organizmas atsistatytų po alinančios chemoterapijos, gydytojai rekomenduoja daryti kraujo perpylimą. Žinoma, perpylimai ligos negali išgydyti. Kai sūnui buvo diagnozuota leukemija, mes abu aiškiai pasakėme, kad tokio gydymo atsisakysime, nes norime paklusti Jehovos įstatymui ‘susilaikyti nuo kraujo’ (Apaštalų darbų 15:19, 20). Keletą kartų, kai manęs šalia nebuvo, Sauliui teko įrodinėti gydytojams, kad pats apsisprendė tuo klausimu. (Skaitykite rėmelį 31 puslapyje.)

Galiausiai gydytojai padarė išvadą, kad Saulius, nors dar nepilnametis, yra pakankamai subrendęs ir supranta, kokia pavojinga liga serga. Jie nusprendė gerbti mūsų poziciją, todėl pasiūlė gydymą be kraujo, tačiau jautėme nuolatinį spaudimą pakeisti savo nusistatymą. Didžiavausi sūnumi girdėdama, kaip jis aiškina medikams, kodėl laikosi tokios nuostatos. Aiškiai matėsi, kokie artimi jo santykiai su Jehova.

Tą vasarą, kai sužinojome apie Sauliaus ligą, srities kongrese Barselonoje gavome naują knygą Artinkimės prie Jehovos. Ji mums buvo neįkainojama pagalba — tarsi inkaras neleido susvyruoti tikėjimu žvelgiant į neaiškią, bauginančią ateitį. Skaitėme ją kartu ligoninėje. Kai būdavo labai sunku, vis prisimindavom jos mintis. Tuo metu mums ypatingą reikšmę įgijo pratarmėje pacituoti žodžiai iš Izaijo 41:13: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“

Sauliaus tikėjimas palietė širdis

Val Debrono ligoninės gydytojai bei slaugytojai žavėjosi Sauliaus brandumu ir sugebėjimu neprarasti džiaugsmo. Jis tapo visos jį prižiūrėjusių medikų grupės numylėtiniu. Hematologas, vėliau nuo leukemijos gydęs ir kitus vaikus liudytojus, elgėsi su jais labai pagarbiai. Jis prisimena Sauliaus tvirtą apsisprendimą laikytis savo įsitikinimų, jo drąsą gresiant mirčiai ir optimistinį požiūrį į gyvenimą. Slaugytojai sako, jog  geresnio paciento už jį toje palatoje nėra turėję: jis niekuo nesiskundė ir niekada neprarado humoro jausmo, net prieš pat mirtį.

Psichologė man sakė, kad daugelis tokio amžiaus vaikų, sergančių nepagydoma liga, iš nusivylimo ir nepasitenkinimo ima maištauti prieš gydytojus ir tėvus. Ji pastebėjo, jog Saulius taip nesielgia. Stebėjosi, koks jis ramus ir gerai nusiteikęs. Mudu su Saulium turėjom progą papasakoti jai apie savo tikėjimą.

Taip pat prisimenu, kaip sūnus pats to nežinodamas padėjo vienam mūsų bendruomenės nariui. Tas brolis jau kokius šešerius metus sirgo depresija, nepadėjo jokie vaistai. Keletą naktų jis budėjo prie Sauliaus lovos ligoninėje. Paskui man pasakė, kad jam labai didelį įspūdį padarė Sauliaus tvirtybė. Jis pastebėjo, kad jaunuolis net būdamas visai išsekęs stengėsi pakelti dvasią visiems, kas tik jį aplankydavo. „Sauliaus pavyzdys įkvėpė man ryžto kovoti su savo depresija“, — sakė tas liudytojas.

Treji metai praėjo nuo Sauliaus mirties. Iki šiol tebejaučiu skausmą. Nesu stipri, bet Dievas duoda „visa viršijančios jėgos apstybės“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Įsitikinau, kad ir pati skausmingiausia patirtis duoda kai ką gero. Pergyvenusi vyro, tėvo ir sūnaus mirtį pasidariau mažiau savanaudiška, labiau suprantu tuos, kurie kenčia. O svarbiausia, tapau artimesnė su Jehova. Į ateitį žvelgiu be jokios baimės, nes mano dangiškasis Tėvas iki šiol man padeda. Jis tebelaiko mano ranką.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 31 puslapyje]

AR KADA PAGALVOJOTE?

Tikriausiai esate girdėję, kad Jehovos liudytojai atsisako kraujo perpylimo. Ar kada susimąstėte kodėl?

Šis Biblija paremtas apsisprendimas dažniausiai yra suprantamas neteisingai. Kai kurie žmonės mano, kad Jehovos liudytojai atsisako bet kokio gydymo arba tiesiog nevertina gyvybės. Tai visiška netiesa. Jehovos tarnai sau ir savo šeimoms nori geriausio gydymo. Tačiau jie pasirenka gydymą be kraujo. Kodėl?

Ši nuostata paremta vienu iš pagrindinių Dievo įstatymų, duotų žmonijai. Tuoj po pasaulinio tvano Dievas leido Nojui ir jo šeimai valgyti gyvūnų mėsą. Tačiau griežtai prisakė nevalgyti mėsos su krauju joje (Pradžios 9:3, 4). Visų rasių žmonės yra Nojaus palikuonys, taigi šis įstatymas galioja visai žmonijai. Jis niekada nebuvo panaikintas. Praėjus aštuoniems šimtmečiams Dievas šį įstatymą pakartojo Izraelio tautai ir paaiškino, kad kraujas yra šventas — jis simbolizuoja gyvybę (Kunigų 17:14). Po 1500 metų krikščionių apaštalai nurodė, jog visiems krikščionims būtina „susilaikyti nuo [...] kraujo“ (Apaštalų darbų 15:29).

Jehovos liudytojai sutikdami, kad jiems būtų perpiltas kraujas, pažeistų Dievo įstatymą. Todėl jie reikalauja alternatyvių gydymo metodų. Laikydamiesi šios Biblija pagrįstos nuostatos, Jehovos liudytojai neretai gauna aukštesnio lygio gydymą. Taigi nieko keista, kad net ir ne Jehovos liudytojai renkasi gydymą be kraujo.

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su vyru Felipe ir mūsų sūnumi Sauliumi

[Iliustracija 29 puslapyje]

Mano tėvai Chosė ir Soledad

[Iliustracija 30 puslapyje]

Saulius, likus mėnesiui iki mirties