Ar žinojote?

Kokius dailidės darbus dirbo Jėzus?

Jėzaus įtėvis buvo dailidė. Jėzus taip pat išmoko to amato. Kai turėdamas „apie trisdešimt metų“ jis pradėjo savo tarnybą, žmonės jį laikė ne tik „dailidės sūnumi“, bet ir dailide (Luko 3:23; Mato 13:55; Morkaus 6:3).

Jėzaus gimtajame mieste visada reikėjo ūkio padargų — plūgų ir jungų, o juos darydavo iš medžio. Be įprastų dirbinių, dailidės gamindavo smulkius baldus: stalus, kėdes, suolelius, skrynias produktams ar daiktams, taip pat duris, langus, medines spynas, gegnes. Taigi dailidė kartu buvo ir statybininkas.

Viename palyginime Jonas Krikštytojas paminėjo kirvį — įrankį, kuriuo tikriausiai Jėzus bei kiti, besiverčiantys dailidės amatu, kirsdavo medžius. Prikirtę jų, ten pat miške pjaustydavo į gabalus ar tempdavosi į dirbtuves. Šis darbas reikalavo nemažai fizinių jėgų (Mato 3:10). Izaijas išvardija daugiau įrankių, kuriais buvo naudojamasi jo dienomis: „Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas“ (Izaijo 44:13, Brb). Archeologiniai radiniai patvirtina, jog bibliniais laikais naudotasi metaliniais pjūklais, akmeniniais plaktukais, bronzinėmis vinimis (Išėjimo 21:6; Izaijo 10:15; Jeremijo 10:4). Logiška manyti, tokių įrankių turėjo ir Jėzus.

Kas buvo „bankininkai“, Jėzaus paminėti viename palyginime, ir kuo jie vertėsi?

Jėzus kalbėjo apie šeimininką, kuris priekaištavo savo neišmintingam vergui sakydamas: „Tu turėjai investuoti mano pinigus pas bankininkus, o pargrįžęs aš būčiau atsiėmęs savo su palūkanomis“ (Mato 25:27, Jr).

Tokių didelių finansinių įstaigų kaip šiandien Jėzaus laikais nebuvo. Tačiau nuo seno pinigų skolintojai už atiduotus saugoti pinigus mokėdavo palūkanas bei skolindavo juos kitiems už didesnius procentus. Kaip rašoma žodyne The Anchor Bible Dictionary, skolinti už procentus Graikijoje buvo įprasta jau ketvirtajame a. p. m. e. Kiek žinoma, Romos imperijoje romėnų įvestu taikos laikotarpiu metinės palūkanos už paskolas siekė 4—6 nuošimčius.

Mozės įstatymas draudė skolinant pinigus vargingiems izraelitams reikalauti iš jų palūkanų (Išėjimo 22:24 [22:25, Brb]). Ši taisyklė, regis, daugiausia lietė paskolas beturčiams. O gauti palūkanas už pinigus, duotus „bankininkams“, arba pinigų skolintojams, kaip rodo Jėzaus palyginimas, buvo teisėta. Taigi Jėzus ir šįkart kalbėjo apie tai, ką jo klausytojai gerai žinojo.