Laiškas iš Ganos

Diena, kai atsirišo juodasis diržas

JIS buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavau. Apsirengęs gražiai krintančiu, šiugždančiu baltos medvilnės drabužiu, ploną liemenį susijuosęs penkių centimetrų pločio juodu diržu, užėmęs kovinę poziciją. Rankos paruoštos kovai, basos kojos plačiai pražergtos. Veidas nuožmus, kakta suraukta. Akys primerktos, šaltos ir grėsmingos — jokio silpnumo pėdsako.

Staiga su garsiu šūksniu jis padaro judesį. Hjat! Ranka ūmai perskrodžia orą. Švyst! Medinė lenta garsiai trakštelėjusi lūžta ir trenkiasi ant žemės. Tada jis pašoka apsisukdamas ore, rankos ir kojos grakščiai skrieja išsigandusio priešininko link tiksliai ten, kur reikia. Ar čia tikrai tas žmogus, kuris paprašė Biblijos studijų?

Žengiu link jo ištiesęs ranką ir tariu: „Jūs tikriausiai Kodžas. Girdėjau, norite studijuoti Bibliją.“ Jis paspaudžia man ranką ir plačiai nusišypso. Jo veide jaučiu šilumą ir draugiškumą. Akys švelnesnės ir nebegąsdina, žvilgsnis domus. „Taip, aš labai noriu studijuoti, — atsako jis, — kada galime pradėti?“

Sėdime mažoje verandoje jo namuose, pasidėję Biblijas ir studijų leidinius. Čia vėsiau, tyliau ir niekas mums netrukdo. Mes čia trise: Kodžas, aš ir jo beždžionėlė. Šis primatas tėra 35 centimetrų ilgio, su raudonų plaukų kuokštu ant galvos ir balta barzdele: atrodo juokingai ir šelmiškai. Tas mielas, žaismingas, nepaprastai smalsus padarėlis laksto šen bei ten, lipa ant mūsų leidinių, stveria tušinukus, landžioja po kišenes ieškodamas kokio skanėsto. Tarsi tėvas, pripratęs prie nenustygstančio mažo vaiko keliamo triukšmo, Kodžas visai nekreipia į tai dėmesio ir susitelkia studijuoti. Aš matau, kad jis mąsto ir yra ištroškęs žinių, nes užduoda daug klausimų. Tikriausiai karatė išmokė jį būti nepatiklų ir apdairų, nes netiki tuo, kas sakoma, kol pats neįsitikina Rašto žodžiais.

Studijos tęsiasi ir jis daro pažangą. Tačiau vėliau pamatau, kad jo viduje užverda konfliktas. „Vienintelis dalykas, kurį tikrai mėgstu, yra kovos menai“, — prisipažįsta. Matau, kad jis aistringas kovotojas, atsidavęs menui, kurį ištobulino ir gerai įvaldė. Jam 26 metai, ir jis ne tik mėgsta karatė, bet ir yra iškovojęs juodąjį diržą — pasiekęs lygį, kokį pavyksta nedaugeliui.

 Aš nežinau, ką Kodžas nuspręs. Manau, jis puikiai supranta, jog karatė kovotojas, žalojantis kitus rankomis ir kojomis, negali būti tikru krikščioniu — rodančiu meilę, užuojautą, švelnumą, besirūpinančiu kitais. Bet taip pat žinau, kad Biblijos tiesa paveikė ir žiauresnių žmonių širdis. Jei Kodžo širdis gera, su Dievo pagalba jis pamažu taps užjaučiantis ir švelnus. Aš turiu būti kantrus.

Vieną tvankią popietę, jau baigiantis studijoms, perskaitome Biblijos eilutę, kuri pritrenkia Kodžą kaip galingas priešininko smūgis. „Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies“, — skaito jis (Psalmyno 11:5). Paskui tyliai pakartoja sau: „Kas mėgsta smurtą.“ Jo tamsiai rudų akių žvilgsnis, iki tol buvęs griežtas ir nepalenkiamas, sušvelnėja. Jis pasižiūri man į akis ir lėtai nusišypso: „Aš apsisprendžiau.“

Dabar mudu su Kodžu dirbame darbą, kurį labiausiai mėgstame, — savanoriškai mokome Biblijos tiesų tuos, kas klausosi. Šį rytą esame sutarę susitikti su jaunu vyru Luku.

Pakeliui mums tenka brautis siauru takeliu per turgų. Čia ant prekystalių daugybė pardavėjų išsidėstę įvairiausias gėrybes: krūvas raudonųjų ir žaliųjų paprikų, krepšius prinokusių pomidorų, kalnus valgomųjų hibiskų, taip pat radijo aparatus, skėčius, muilo gabalėlius, perukus, virtuvės reikmenis, šūsnis dėvėtų rūbų ir batų. Merginos pardavinėja aštrų maistą, kurį gracingai nešioja ant galvų dideliuose aliumininiuose induose. Jos mikliai prasiskina kelią pro minią, viliodamos alkanus pirkėjus skaniomis sriubomis ir rūkytos žuvies, krabų bei sraigių troškiniais. O po kojomis maišosi šunys, ožkos ir kudakuojančios vištos. Tikras turgus — skamba muzika, pypsi automobiliai, šūkauja žmonės.

Toliau einame lauko taku, už savęs palikdami miesto šurmulį. Galiausiai pasiekiame apšiurusį namą su išblukusiu užrašu „Keliauninkų užeiga“. Tarpduryje mus pasitinka Lukas, lieknas kokių dvidešimties metų jaunuolis, ir kviečia užeiti, pasislėpti nuo saulės. Patalpa užkrauta visokiausiomis dėžėmis ir krepšiais, pilnais džiovintų vaistažolių, šaknų, lapų, perrištų virvelėmis, ir storų medžio žievių. Viskas priklauso senyvai Luko tetai — žolininkei. Ji perėmusi kartų patirtį, kaip esą pagaminti vaistą nuo bet kokios ligos. Lukas mūsų jau laukė. Jis buvo atlaisvinęs mums vietą tarp visų tų daiktų ir pastatęs tris medines kėdes. Susispaudėme arti vienas kito ir pradėjome studijuoti Bibliją.

Biblijos tiesų Luką moko Kodžas. Aš atsilošiu ir klausau, kaip du jauni vyrai remdamiesi Biblija diskutuoja, kodėl pasaulyje tiek kančių. Kai Kodžas ištiesia ranką padėti Lukui surasti Rašto eilutę, stebiu, kaip jo tvirtos rankos švelniai verčia plonus knygos lapus. Ir tada prisimenu, kad ne taip seniai šios rankos buvo kovotojo. Dievo Žodžio galia net ir įsišaknijusias neigiamas žmogaus savybes, kurios yra įprastos šiame sugedusiame pasaulyje, pakeičia teigiamomis — meile ir atjauta. Koks tai didis pasiekimas!

Eidami namo užkalbiname vyriškį, sėdintį po mangamedžiu. Jis tyliai klausosi, kaip Kodžas skaito atverstą Biblijos eilutę. Tačiau supratęs, kad esame Jehovos liudytojai, pašoka ir pradeda piktai šaukti: „Oi, kaip jūs man nepatinkat!“ Akimirksnį Kodžas visas įsitempia. Bet tuojau pat atlyžta, mandagiai atsisveikina ir mes nueiname.

Šiek tiek paėjėjus, Kodžas pasilenkia prie manęs ir sušnabžda: „Mano širdis daužėsi, kai jis taip pasakė. Ar žinai, ką aš galėjau jam padaryti?“ — „Žinau“, — atsakau su šypsena. Jis taip pat nusišypso ir mes keliaujame toliau.