Jėzus — puikus sektinas pavyzdys

AR NORĖTUM būti geresnis ir patirti daugiau laimės? Ką tuomet reikėtų daryti? Apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Iš to, kaip Jėzus Kristus gyveno ir koks buvo, galime daug ko pasimokyti. Semdamiesi žinių apie jį ir juo sekdami, tikrai galime tapti geresni ir laimingesni. Tad patyrinėkime atidžiau kai kurias šio didžio žmogaus ypatybes ir pažiūrėkime, kuo naudingas jo pavyzdys.

Jėzus buvo nuosaikus. Nors Jėzus sakė ‘neturįs kur galvos priglausti’, jis negyveno asketiškai ir neskatino taip gyventi kitų (Mato 8:20). Jėzus dalyvaudavo vaišėse (Luko 5:29). Pats pirmas aprašytas jo stebuklas — kai per vestuves vandenį pavertė puikiu vynu — liudija, kad jis nebuvo atsiskyrėlis (Jono 2:1-11). Vis dėlto Jėzus aiškiai parodė, kas gyvenime jam svarbiausia. Jis pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jono 4:34).

□ Ar kada nors mąstei, ką galėtum gyvenime pakeisti, kad materialiniai siekiai neužgožtų dvasinių?

Jėzus buvo prieinamas. Jėzus, kaip sako Biblija, buvo malonus ir draugiškas. Niekad nesupykdavo, kai žmonės kreipdavosi dėl savo negalių ar užduodavo painius klausimus. Sykį minioje viena moteris, jau dvylika metų kamuojama sunkios ligos, prisilietė Jėzaus apsiausto tikėdamasi pagyti. Jis neatstūmė jos už tokį, regis, įžūlų elgesį, bet švelniai pasakė: „Dukterie,  tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Morkaus 5:25-34). Vaikams irgi buvo gera su Jėzumi, jis rodė mažutėliams dėmesį (Morkaus 10:13-16). Su mokiniais Jėzus elgėsi draugiškai ir atvirai kalbėdavosi. Jie nesivaržė prie jo prieiti (Morkaus 6:30-32).

□ Ar lengva kitiems prieiti prie tavęs pasikalbėti?

Jis buvo atjautus ir gailestingas. Sugebėjimas įsijausti į kito išgyvenimus ir noras padėti buvo viena didžiausių Jėzaus dorybių. Kaip rašo apaštalas Jonas, išvydęs Mariją verkiančią savo mirusio brolio Lozoriaus, Jėzus „labai susigraudino ir susijaudinęs [...] pravirko“. Tą šeimą Jėzus taip mylėjo, kad net nesigėdijo savo ašarų, ir tai visi matė. O paskui parodė begalinę atjautą — grąžino savo draugui gyvybę! (Jono 11:33-44)

Kitą kartą vyras, sergantis bjauria raupsų liga ir turintis laikytis nuošaliai, Jėzų maldavo: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus reagavo itin jautriai — „ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘Noriu, būk švarus!’“ (Mato 8:2, 3). Jėzus gydė žmones ne vien tam, kad išsipildytų pranašystės. Jis troško nušluostyti jiems ašaras. Visa darė vadovaudamasis gerai žinomu principu: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Luko 6:31).

□ Ar atjautą kitiems parodai darbais?

Jėzus buvo supratingas ir įžvalgus. Nors jis niekada nepadarė nuodėmės, iš kitų tobulumo nesitikėjo ir nesipuikavo; visuomet elgėsi supratingai. Sykį moteris, „žinoma mieste nusidėjėlė“, parodė tikėjimą ir dėkingumą nuplaudama savo ašaromis Jėzui kojas. Šis neprieštaravo ir tuo labai nustebino namų šeimininką, kuris moterį griežtai smerkė. Jėzus matė nusidėjėlės nuoširdumą ir nekaltino už padarytas nuodėmes. Priešingai, jis pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“. Toks supratingas Jėzaus elgesys veikiausiai paskatino moterį grįžti į doros kelią (Luko 7:37-50).

□ Ar tu esi greitas pagirti, bet lėtas smerkti?

Jis buvo nešališkas ir pagarbus. Savo mokinį Joną — galbūt dėl panašių charakterio bruožų ar dėl giminystės ryšio — Jėzus ypač mylėjo. * Vis dėlto nebuvo jam šališkas ir nerodė didesnio palankumo nei  kitiems mokiniams (Jono 13:23). Kai Jonas ir jo brolis Jokūbas prašė geriausių vietų Dievo Karalystėje, Jėzus atsakė: „Ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje“ (Morkaus 10:35-40).

Jėzus su kitais visada elgėsi pagarbiai. Jis neturėjo išankstinio nusistatymo, kaip kai kurie jo amžininkai. Štai moterys paprastai buvo laikomos žemesnėmis už vyrus. Bet Jėzus rodė joms deramą pagarbą. Pirmą kartą, kad yra Mesijas, jis atvirai pasakė moteriai, be to, ne žydei, o samarietei, nors samariečius žydai niekino ir jų net nesveikindavo (Jono 4:7-26). Taip pat moterims Jėzus suteikė garbę pirmoms pamatyti jį prisikėlusį (Mato 28:9, 10).

□ Ar nesielgi šališkai su kitos rasės, lyties, kalbos ar tautos žmonėmis?

Jis buvo pareigingas sūnus ir brolis. Jėzaus įtėvis Juozapas, matyt, mirė, kai Jėzus tebebuvo jaunuolis. Dirbdamas dailide, Jėzus greičiausiai išlaikė motiną ir jaunesnius brolius bei seseris (Morkaus 6:3). Prieš mirdamas, globoti motiną jis pavedė savo mokiniui Jonui (Jono 19:26, 27).

□ Ar seki Jėzumi atlikdamas šeimos pareigas?

Jėzus buvo tikras draugas. Draugauti su Jėzumi buvo nuostabu. Kodėl? Jis neatstumdavo draugų, kai šie suklysdavo ir net kai savo klaidas kartojo. Mokiniai Jėzų dažnai nuvildavo, bet jis žvelgė į gerąsias jų savybes ir neprimetė blogų motyvų (Morkaus 9:33-35; Luko 22:24-27). Nepiršo jiems savo nuomonės, o kvietė nuoširdžiai išsisakyti (Mato 16:13-15).

Svarbiausia, Jėzus mylėjo savo draugus (Jono 13:1). Jis pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Ar kas galėtų už draugus atiduoti ką nors brangesnio negu savo gyvybę?

□ Ar išlieki draugiškas, net jei kiti tave erzina ar įžeidžia?

Jis buvo drąsus ir vyriškas. Jėzus nebuvo silpnas ir pasyvus, kokį jį kartais vaizduoja menininkai. Priešingai, Evangelijose jis apibūdinamas kaip stiprus, energingas vyras. Jėzus dukart išvarė iš šventyklos prekeivius ir liepė išsinešti prekes (Morkaus 11:15-17; Jono 2:14-17). Kai minia atėjo suimti „Jėzaus Nazariečio“, drąsiai žengęs į priekį, kad pasirodytų ir apsaugotų mokinius, jis tvirtai pasakė: „Tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“ (Jono 18:4-9). Tad Poncijus Pilotas, matydamas, kaip narsiai Jėzus laikėsi suimamas ir žeminamas, ne veltui pripažino, koks tai drąsus žmogus (Jono 19:4, 5).

□ Ar veiki ryžtingai ir drąsiai, kai žinai, ką turi daryti?

Dėl šių bei kitų išskirtinių savybių Jėzus mums yra puikus pavyzdys. Jeigu stengiamės elgtis taip kaip jis, patirsime daugiau džiaugsmo ir laimės. Būtent todėl apaštalas Petras ragino krikščionis eiti Jėzaus pėdomis. Ar dedi pastangas sekti Jėzumi kuo geriau?

Ne vien sektinas pavyzdys

Tačiau Jėzus mums yra ne tik pavyzdys. Jis pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jėzus ne vien paskelbė tiesą apie Dievą ir taip atvėrė kelią prie Jo artintis. Dievobaimingiems  žmonėms jis suteikė galimybę įgyti gyvenimą (Jono 3:16).

Turėdamas mintyje šią galimybę, Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Paaukodamas savo gyvybę, Jėzus sudarė žmonėms sąlygas džiaugtis ateity amžinuoju gyvenimu. Ką kiekvienas turime daryti, kad išpirka būtų mums naudinga? Jėzus paaiškino: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

Taigi norėdami įgyti amžinąjį gyvenimą turime semtis žinių apie Jėzų, sekti jo pavyzdžiu ir parodyti tikėjimą jo auka. Tad kviečiame rasti laiko patyrinėti šių žinių šaltinį — Bibliją ir laikytis jos mokymų, kaip jų laikėsi Jėzus. *

Jėzaus pavyzdys moko, kokie žmonės turime būti. Jo pasiaukojama mirtis gali išlaisvinti mus iš nuodėmės ir atpildo už ją — mirties (Romiečiams 6:23). Be Jėzaus Kristaus ir jo brangios aukos mūsų padėtis būtų išties liūdna! Tad niekada neleisk, kad sunkumai ar rūpesčiai sutrukdytų tyrinėti didžiausio visų laikų žmogaus Jėzaus Kristaus gyvenimą ir eiti jo pėdomis.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

▪ Jėzus buvo nešališkas ir pagarbus visiems

▪ Jis buvo tikras draugas iki pat galo

▪ Jis buvo drąsus

Ar stengiesi kuo geriau sekti Jėzaus pėdomis?

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Jėzus buvo nuosaikus...

prieinamas...

atjautus