Pirmieji krikščionys ir graikų kultūra

DIDUMA pasaulio, kuriame skelbė pirmojo amžiaus krikščionys, kalbėjo graikiškai. Raštai, kuriais jie rėmėsi skelbdami apie Jėzų, buvo paplitę graikų kalba. Kai Dievas įkvėpė vyrus užrašyti tai, kas vėliau tapo Krikščionių graikiškaisiais raštais, dauguma jų rašė graikiškai ir vartojo posakius bei pavyzdžius, lengvai suprantamus žmonėms, turintiems sąlytį su graikų kultūra. Tačiau nei Jėzus, nei jo apaštalai, nei tų šventųjų raštų rašytojai nebuvo graikai. Visi jie buvo žydai (Romiečiams 3:1, 2).

Kodėl graikų kalba buvo tokia populiari skleidžiant krikščionybę? Kaip pirmojo amžiaus krikščionių rašytojai ir misionieriai sugebėjo savo žinias patraukliai perteikti graikiškai kalbantiems žmonėms? Kodėl mus turėtų dominti šis senovės istorijos puslapis?

Graikų kultūros plitimas

Ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą Aleksandras Didysis nugalėjo Persijos imperiją  ir leidosi užimti dar daugiau pasaulio. Siekdamas suvienyti užkariautas tautas, jis ir po jo valdę karaliai vykdė helenizaciją, tai yra skleidė graikų kalbą ir kultūrą.

Net po to, kai Roma nugalėjo Graikiją ir atėmė iš jos visą politinę valdžią, graikų kultūra tebedarė didžiulę įtaką kaimyninėms tautoms. Antrajame ir pirmajame amžiuje prieš mūsų erą romėnų aristokratija žavėjosi viskuo, kas graikiška — menu, architektūra, literatūra, filosofija. Taigi poetas Horacijus taikliai pasakė: „Pavergtoji Graikija pavergė savo nuožmų užkariautoją.“

Valdant Romos imperijai didieji Mažosios Azijos, Sirijos ir Egipto miestai garsėjo kaip graikų kultūros centrai. Helenizmas skverbėsi į kiekvieną gyvenimo sritį, nuo valdžios ir juridinių institucijų iki prekybos, pramonės ir net madų pasaulio. Dauguma tokių miestų turėjo gimnasiją, kur mokėsi jauni vyrai, taip pat teatrą, kur buvo rodomos graikų dramos.

„Į šį helenistinės kultūros sūkurį pasinėrė ir žydai — lėtai, nenoriai, bet nesustabdomai“, — sako istorikas Emilis Šiureris. Iš pradžių žydų religinis uolumas skatino juos priešintis graikų pagoniškos mąstysenos įtakai, tačiau galiausiai ji persmelkė visą jų gyvenimą. Ir tai nenuostabu, nes, kaip rašo Šiureris, „maža žydų teritorija beveik iš visų pusių buvo apsupta graikiškų kraštų, su kuriais nuolat tekdavo bendrauti prekybos tikslais“.

Septuagintos vaidmuo

Nemažai žydų išsikėlė iš savo gimtinės ir apsigyveno Viduržemio jūros šalių miestuose, o ten klestėjo graikų kalba bei kultūra. Naujakuriai tebesilaikė judaizmo ir keliaudavo į Jeruzalę švęsti metinių žydų švenčių. Tačiau vėliau nemažai jų jau nemokėjo hebrajiškai. * Todėl prireikė Hebrajiškųjų raštų vertimo į populiariausią to meto kalbą — graikų. Apie 280 m. p. m. e. tikriausiai Aleksandrijoje, pagrindiniame helenistinės kultūros Egipto mieste, tos užduoties ėmėsi žydų mokslininkai. Jų darbo vaisius — Septuaginta.

Septuaginta turėjo istorinę reikšmę. Ji tarsi raktas atvėrė Hebrajiškųjų raštų lobius Vakarų civilizacijai. Kitaip informacija apie Dievo elgesį su Izraeliu būtų likusi neprieinama, parašyta mažai kam besuprantama kalba, tad vargu ar būtų pajėgusi ką nors įkvėpti pasaulinei evangelizacijai. Iš tikrųjų Septuaginta buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kad žinias apie Jehovą Dievą būtų įmanoma perduoti įvairių tautų žmonėms. Dėl savo paplitimo graikų kalba labiau negu bet kuri kita tiko skelbti šventas tiesas pasauliui.

Prozelitai ir dievobaimingieji

Iki antrojo amžiaus prieš mūsų erą žydai į graikų kalbą jau buvo išvertę daugelį savo literatūros kūrinių, o naujus rašė tiesiogiai ta kalba. Taip kitos tautos sužinojo apie  Izraelio istoriją ir religiją. Istorikai teigia, kad tuo laikotarpiu daugel kitataučių „turėjo vienokių ar kitokių ryšių su žydų bendruomenėmis, dalyvavo žydų religinėse apeigose, laikėsi žydų įstatymų — kartais labiau, kartais mažiau“ (The History of the Jewish People in the Age of Jesus Christ).

Kai kurie kitataučiai net atsivertė į judaizmą ir buvo apipjaustyti — tapo prozelitais. Kiti laikėsi judaizmo tik iš dalies, atsiversti neskubėjo. Pastarieji graikų literatūroje dažniausiai buvo vadinami dievobaimingaisiais. Štai apie Kornelijų pasakyta, kad jis „pasižymėjo pamaldumu bei Dievo baime“. Apaštalas Paulius keliaudamas po Mažąją Aziją ir Graikiją sutiko daug tokių dievobaimingųjų, bendraujančių su žydais. Antai Pisidijos Antiochijoje į susirinkusius sinagogoje jis kreipėsi „Izraelio vyrai ir dievobaimingieji žmonės“ (Apaštalų darbų 10:2; 13:16, 26; 17:4; 18:4).

Taigi, kai Jėzaus mokiniai pradėjo gerąją naujieną skelbti už Judėjos ribų gyvenantiems žydams, jų klausytojai daugiausia buvo graikiškai kalbantieji. Tai buvo puiki dirva krikščionybei plisti. Kai paaiškėjo, kad Dievas siūlo išgelbėjimo viltį net nežydams, mokiniai suprato, jog Dievo akyse nebėra „nei žydo, nei graiko“ (Galatams 3:28).

Skelbiama graikams

Žinodami, kokios žemos tautų religinės ir moralės normos, kai kurie pirmieji krikščionys žydai iš pradžių nenorėjo, kad kitataučiai priimtų krikščionybę ir įsilietų į bendruomenę. Todėl, kai pasidarė aišku, kad Dievas priima kitų tautų žmones, apaštalai bei vyresnieji Jeruzalėje visiems pranešė, jog tie atsivertėliai turi susilaikyti nuo kraujo, ištvirkavimo ir stabmeldystės (Apaštalų darbų 15:29). Gyvenusiems kaip įprasta graikams tai padaryti buvo būtina, nes graikų-romėnų visuomenė garsėjo pasidavimu „gėdingoms aistroms“ ir homoseksualizmui. Krikščionys turėjo šalintis tokių dalykų (Romiečiams 1:26, 27; 1 Korintiečiams 6:9, 10).

Iš pirmojo amžiaus krikščionių misionierių, skelbusių graikiškai kalbančiame pasaulyje, žymiausias buvo apaštalas Paulius. Iki šiol Atėnų lankytojai Areopago papėdėje mato bronzinę lentą su garsia Pauliaus tame mieste pasakyta kalba. Apie tai rašoma Biblijos Apaštalų darbų knygos 17 skyriuje. Pradėjęs graikų oratoriams įprastu kreipiniu „atėniečiai“, Paulius, be abejo, palankiai nuteikė epikūrininkų ir stoikų filosofus. Jis nerodė susierzinimo ir nekritikavo savo klausytojų tikėjimo, o stengėsi užmegzti draugišką pokalbį pripažindamas, kad jie, regis, labai religingi. Paminėdamas jų aukurą „Nežinomam dievui“, apaštalas tai susiejo su savo skelbimo tema — pasakė, kad būtent apie tą Dievą jis nori kalbėti (Apaštalų darbų 17:16-23).

Paulius kalbėjo apie klausytojams priimtinus dalykus. Stoikai galėjo su juo sutikti, kad Dievas yra žmogaus gyvybės Davėjas, kad visi žmonės kilę iš to paties protėvio, kad Dievas visai netoli nuo mūsų ir kad žmogaus gyvybė priklauso nuo Dievo. Pastarąją mintį Paulius pagrindė cituodamas  stoikų poetus Aratą („Dangaus reiškiniai“) ir Kleantą Asietį („Himnas Dzeusui“). Epikūrininkai irgi, matyt, pastebėjo turį su Paulium bendrų įsitikinimų: Dievas yra gyvas bei pažinus, jam visko pakanka ir nieko nereikia iš žmonių, jis negyvena rankų darbo šventyklose.

Paulius vartojo jo klausytojams gerai žinomas sąvokas. Kaip sakoma viename žinyne, žodžiai „pasaulis (kosmos)“, „palikuonys“, „Dievybė“ dažnai skambėdavo graikų filosofų lūpose (Apaštalų darbų 17:24-29; NW). Nereikia manyti, kad norėdamas palenkti juos savo pusėn Paulius nutylėjo tiesą. Anaiptol, baigdamas jis kalbėjo apie prikėlimą ir teismą, o tai visiškai nesiderino su jų įsitikinimais. Vis dėlto savo žinią Paulius pateikė taip, kad ji turiniu ir forma būtų patraukli filosofiškai galvojančiai auditorijai.

Daugelis Pauliaus laiškų buvo adresuoti bendruomenėms, įsikūrusioms Graikijos miestuose ar smarkiai helenizuotose Romos kolonijose. Jie parašyti sklandžia bei vaizdinga graikų kalba, juose gausu graikams suprantamų pavyzdžių bei palyginimų. Paulius pamini atletų varžybas, laimėtojo apdovanojimą, auklėtoją, lydintį berniuką į mokyklą, ir daugybę kitų pavyzdžių iš graikų gyvenimo (1 Korintiečiams 9:24-27; Galatams 3:24, 25). Nors jis mielai vartojo graikiškus posakius, griežtai atmetė graikų moralę ir religines pažiūras.

Visiems tapkime viskuo

Apaštalas Paulius suprato, kad norėdamas paskelbti gerąją naujieną jis turi ‘visiems tapti viskuo’. „Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus“, rašė jis, o graikams tapo graiku, kad jiems padėtų suvokti Dievo tikslus. Aišku, Paulius, būdamas žydas iš helenizuoto miesto, puikiai sugebėjo tai padaryti. Šiandien taip elgtis turi visi krikščionys (1 Korintiečiams 9:20-23).

Šiais laikais milijonai žmonių išsikelia gyventi į kitas šalis, iš vienos kultūros į kitą. Dėl to krikščionims tikrai nelengva skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir laikytis Jėzaus įsakymo ‘padaryti jo mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 24:14; 28:19). Kaip žinoma, žmonių širdys labiau paliečiamos ir jie palankiau atsiliepia į gerąją naujieną, kai ją girdi savo gimtąja kalba.

Todėl kiekvieną mėnesį šis žurnalas Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę išleidžiamas 169 kalbomis, o žurnalas Atsibuskite! — 81 kalba. Be to, nemažai Jehovos liudytojų stengiasi išmokti svetimą kalbą — net tokią sunkią kaip arabų, kinų ar rusų, — kad galėtų gerąją naujieną pranešti žmonėms, atsikėlusiems į jų šalį. Tikslas yra tas pats kaip ir pirmajame amžiuje. Apaštalas Paulius jį taikliai išreiškė sakydamas: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9:22).

[Išnaša]

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Roma

GRAIKIJA

Atėnai

AZIJA

Antiochija (Pisidijos)

KILIKIJA

SIRIJA

JUDĖJA

Jeruzalė

EGIPTAS

Aleksandrija

Kirėnė

VIDURŽEMIO JŪRA

[Iliustracija 19 puslapyje]

Septuaginta padėjo skleisti Jehovos pažinimą pirmajame amžiuje

[Šaltinio nuoroda]

Israel Antiquities Authority

[Iliustracija 20 puslapyje]

Lenta Areopage su Pauliaus kalba