„Aš gerai žinau, ką jie kenčia“
Artinkimės prie Dievo
„Aš gerai žinau, ką jie kenčia“
„ŠVENTAS, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!“ (Izaijo 6:3). Šie Dievo įkvėpti žodžiai byloja, jog Jehova yra neprilygstamai tyras ir taurus. Bet ar būdamas šventas, sakysi, kartu nėra jis šaltas ir neprieinamas? Ar galiu aš, nuodėmingas, netobulas žmogus rūpėti šventam Dievui? Drauge pasigilinkime į pasakojimą, užrašytą Išėjimo 3:1-10, ir atkreipkime dėmesį, kokius žodžius Dievas pasakė Mozei. Jie ir mus labai padrąsina.
Sykį ganydamas avis Mozė išvydo kai ką nepaprasta — vienas krūmas „skendėjo liepsnoje“, bet niekaip nesudegė (2 eilutė). Šis reginys patraukė Mozės akį, tad, norėdamas jį apžiūrėti, priėjo arčiau. Iš degančio krūmo per angelą Jehova prakalbo į Mozę: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (5 eilutė). Tik pagalvok, vien dėl to, kad per savo atstovą Dievas apsireiškė, žemė toje vietoje tapo šventa!
Šventasis Dievas į Mozę kreipėsi ypatingu tikslu. Jis tarė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia“ (7 eilutė). Dievas matė savo tautos vargus, girdėjo jų maldavimus ir jam gėlė širdį. Įsiklausykime, ką Dievas pasakė: „Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia.“ Žodžiai „aš gerai žinau“ vienoje knygoje komentuojami taip: „Šiuo pasakymu norėta perteikti asmeniškiausius jausmus, rūpestį, atjautą.“ Jehovos žodžiai Mozei rodo, kaip didžiai jis rūpinasi, kaip atjaučia.
Ko tad Dievas ėmėsi savo tautos labui? Jis ne tik su pagaila žvelgė į savo žmones ir klausėsi jų šauksmo, bet ir skubinosi padėti. Jis nutarė gelbėti tautą iš Egipto rankų ir lydėti ją „į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (8 eilutė). Taigi Jehova pašaukė Mozę, kad išvestų izraelitus iš Egipto (10 eilutė). Paklusdamas Dievo valiai, 1513 m. p. m. e. Mozė Izraelį iš tos žemės išvedė.
Jehova nesikeičia. Ir šiais laikais jo garbintojai gali neabejoti, kad dangiškasis Tėvas mato, kokių sunkumų jie patiria, ir girdi jų pagalbos šauksmą. Dievas gerai žino, ką jie kenčia. Bet jis ne tik gaili savo tarnų. Mylintis Dievas ištiesia žmogui pagalbos ranką, nes juo rūpinasi (1 Petro 5:7).
Dievo atjauta mums įkvepia vilties. Jehovos padedami, mes, netobuli žmonės, galime įgauti šventumo, tapti jo akyse mieli (1 Petro 1:15, 16). Vieną krikščionę, kovojančią su depresija ir nusivylimu, pasakojimas apie Mozę ir degantį krūmą labai paguodžia. Ji sako: „Jeigu Jehova šventa gali padaryti net žemę po mūsų kojomis, tai galbūt yra kibirkštėlė vilties ir man. Tokia mintis mane labai stiprina.“
Ar nenorėtumėte geriau pažinti šventąjį Dievą Jehovą? Glaudi bendrystė su juo išties įmanoma, nes Jehova „žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmyno 103:14).
