Laiškas iš Airijos

Kaip aš atkakliai ieškojau

DIENA išaušo tokia kaip kitos, šilta ir darganota, įkyriai dulkė lietus. Lėtai judėjau kaimo keliais. Smulkučiai lašeliai, nukloję priekinį mano automobilio stiklą, trukdė matyti tai, kas aplinkui. Nuvažiavęs šešiolika kilometrų pasiekiau kalvos viršūnę, nuo kurios atsivėrė vakarinė Airijos pakrantė ir nedidelis Vestporto miestas. Kai saulė pagaliau išsklaidė rūką, išvydau daugybę salelių, išsimėčiusių palei įlanką tarsi smaragdai žydrame vandenyno aksome. Dauguma tų salų negyvenamos ir vietiniai ūkininkai atplukdo į jas pasiganyti savo galvijus.

Pakrante į vakarus driekėsi virtinė kalvų. Pasidabinusios šakiais, kiminais ir viržiais, jos popiečio saulėje spindėjo tarsi nublizgintas varis. Tolumoje aiškiai matėsi Kroupatrikas, kūgio formos kalnas, vietinių vadinamas Riku. Išvingiavęs judriomis siauromis Vestporto gatvelėmis, už nugaros palikęs Riką, pasukau į teritoriją, retai lankomą Jehovos liudytojų.

Vyras, kurio aplankyti važiavau, nežinojo, kad atvykstu. Jis, kaip buvo rašoma man atsiųstame laiške, čia atsikėlė neseniai ir išreiškė norą toliau nagrinėti Bibliją su liudytojais. Galvojau, kiek jam metų, ar vedęs ar viengungis, kuo domisi? Kai žvilgsnis užkliuvo už portfelio, mintyse pasitikrinau, ar įsidėjau Bibliją, ar pasiėmiau įvairių ją aiškinančių leidinių. Mąsčiau, ką galėčiau tam vyrui pasakyti, kad sustiprinčiau jo domėjimąsi Karalystės žinia.

Rikas nutolo ir dabar už lango plytėjo tušti laukai, besitęsiantys iki pat jūros. Juos gražiai dalijo iš akmenų sukrautos sienos, iškilusios čia devynioliktame amžiuje per Didįjį badmetį. Padangėje lengvai sklandė vienišas kiras. Kur ne kur būreliais augo gudobelės ir dygiosios slyvos, kreivos ir sulinkusios tarsi senolės, savo nugaras atstačiusios vėjams.

Šioje kaimo vietovėje gatvės nesužymėtos, nėra namų numerių. Man buvo nurodytas tik namo pavadinimas ir rajonas. Pirmučiausia nusprendžiau susirasti paštininką — žmogų, tikrai žinantį, kur kas gyvena. Po pusvalandžio jau stovėjau prie pašto skyriaus, įsikūrusio rekonstruotoje patalpoje viename iš sujungtų namų. Ant durų kabojo užrašas „Uždaryta“. Tai manęs neatbaidė ir aš išdėsčiau savo reikalą vietiniam krautuvininkui. Šis nurodė, kur turėčiau važiuoti.

 Už aštuonių kilometrų kelias staigiai sukosi į dešinę, o kairėje pamačiau siaurą keliuką. Tai buvo tas orientyras, kurio ieškojau. Pasibeldžiau į artimiausio namo duris. Senyva moteris, išėjusi manęs pasitikti, išdidžiai pasakė, kad visada čia gyveno, bet, savo pačios nusivylimui, nieko nežino apie vyrą, kurį norėjau aplankyti. Ji pasisiūlė paskambinti ir pakvietė mane į vidų.

Kalbėdama moteris nuolat žvilgčiojo mano pusėn. Jai, be abejo, buvo įdomu, kas aš toks ir ko man reikia. Prie durų pastebėjau nedidelę Mergelės Marijos statulą. Ant sienos kabojo didelis Kristaus paveikslas, virtuvėje ant stalo gulėjo rožinis. Norėdamas nuraminti moterį, tiesiog pasakiau, jog ieškomam žmogui turiu svarbią žinią nuo jo draugų.

Paskui pasirodė moters vyras ir ėmė pasakoti man savo vietovės istoriją. Tuo tarpu šeimininkė tuščiai bandė ką nors išsiaiškinti, todėl primygtinai prašė palaukti, kol paskambins dar kam nors. Apie mano ieškomą vyrą ir namą, atrodo, niekas nebuvo girdėjęs. Pažvelgiau į laikrodį. Diena jau slinko vakarop. Nusprendęs paieškas tęsti kitą kartą, padėkojau abiem už pagalbą ir sėdau į automobilį. Iki namų reikėjo sukarti netrumpą kelią.

Vėl atvykau kitą savaitę. Šįsyk paštininką susitikau ir jis aiškiai nupasakojo, pagal ką orientuotis. Po penkiolikos minučių privažiavau jo nurodytą kryžkelę. Pasukęs į kairę riedėjau keliuku tai aukštyn, tai žemyn vis dairydamasis seno akmeninio tilto. Keliskart teko grįžti, bet tilto niekur nebuvo. Galiausiai užtikau paskutinį orientyrą ir tada ant kalvos viršūnės pastebėjau namą — tą, kuriam surasti reikėjo tiek laiko ir pastangų.

Kelias minutes mąsčiau, kaip paskelbsiu gerąją naujieną. Išėjo pagyvenęs vyras. „Namas, kurio ieškote, stovi štai ten“, — pasakė jis ir parodė į medžius, pro kuriuos buvo matyti namo kontūrai. Priėjęs pasibeldžiau į duris. Lūkuriuodamas žvelgiau žemyn į čia pat, už kelių šimtų metrų, plytintį Atlanto vandenyną. Vėjas stiprėjo ir visa pakrantė, besitęsianti į neužmatomus tolius, baltavo nuo dūžtančių bangų. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, iš namo irgi niekas nepasirodė.

Teko dar dukart atvažiuoti, kol pagaliau tame name radau gyventoją, jauną vyrą. „Taip, tai šitas namas, — pasakė jis, — bet ankstesnis nuomininkas, tas, kurio ieškote, išsikėlė, o kur, nežinau.“ Aš paaiškinau, ko atvykęs. Šis jaunas žmogus, pasirodo, niekada nebuvo kalbėjęsis su Jehovos liudytojais. Kažkada jis tapo plėšikų auka ir norėjo suprasti, kodėl Dievas leidžia dėtis tokioms blogybėms. Pasiūliau jam naujausius Sargybos bokšto ir Atsibuskite! numerius kaip tik tomis temomis ir jis mielai priėmė.

Biblija skatina mus atkakliai ieškoti romių lyg avys žmonių. Deja, to vyro, dėl kurio atvažiavau, rasti nepavyko. Tačiau mano pastangos nebuvo veltui. Airijoje daug žmonių trokšta sužinoti gerąją naujieną apie Karalystę ir tiesos sėklelės, pasėtos sutikto jaunuolio širdyje, Jehovai laiminant vieną dieną galbūt atneš vaisių.