Korintas — „dviejų uostų valdovas“

PAĖMĘS Graikijos žemėlapį pamatysi, kad didumą šalies teritorijos sudaro pusiasalis ir piečiau esantis plotas, iš pirmo žvilgsnio labai panašus į didelę salą. Abi šias dalis jungia siauras sausumos ruožas, siauriausioje vietoje maždaug 6 kilometrų pločio. Tai Korinto sąsmauka, jungianti Peloponeso pusiasalį pietuose su pagrindine šalies dalimi šiaurėje.

Ši sąsmauka svarbi dar kai kuo. Ji vadinama tiltu per jūrą, nes rytinėje jos pusėje yra Sarono įlanka, atverianti kelią į Egėjo jūrą bei rytinę Viduržemio jūros sritį, o vakarinėje — Korinto įlanka, per kurią galima pasiekti Jonijos ir Adrijos jūras bei vakarinę Viduržemio jūros dalį. Tarp šių įlankų įsikūręs Korintas, svarbi vieta apaštalo Pauliaus misionieriškų kelionių maršrute. Senovės pasaulyje šis miestas garsėjo turtais, prabanga ir moraliniu sugedimu.

Strategiškai svarbus miestas

Korintas išsidėstęs vakariniame to svarbaus sausumos ruožo krašte. Miestas turėjo du uostus abiejose sąsmaukos pusėse — vakaruose Lechajo, rytuose Kenchrėjos. Būtent todėl graikų geografas Strabonas pavadino Korintą „dviejų uostų valdovu“. Dėl patogios geografinės  padėties Korintas ėmė kontroliuoti tarptautinius prekybos kelius: sausuma — šiaurės ir pietų kryptimi, o jūra — rytų ir vakarų.

Jau nuo senų laikų pilni prekių laivai iš rytų (Mažosios Azijos, Sirijos, Finikijos ir Egipto) ir vakarų (Italijos ir Ispanijos) atplaukdavo į vieną iš uostų, kur kroviniai būdavo iškraunami ir kelis kilometrus sausuma gabenami į kitą sąsmaukos pusę. Tada prekes pakraudavo į kitus laivus ir šie tęsdavo kelionę. Mažesnius laivelius per sąsmauką pervilkdavo akmeniniu bėgių keliu, vadinamu diolkos. (Žiūrėkite  rėmelį 27 puslapyje.)

Kodėl jūreiviai mieliau rinkdavosi kelią per Korinto sąsmauką? Todėl, kad taip jie išvengdavo pavojingo 320 kilometrų kelio per neramias jūras aplink kyšulius pietinėje Peloponeso dalyje, kur dažnai siausdavo štormai. Jūrininkai ypač saugodavosi Malėjos kyšulio, apie kurį senovinis priežodis bylojo: „Jei plauksi aplink Malėją, pamiršk apie namus.“

Atrastas nuskendęs Kenchrėjos uostas

Kenchrėjos uoste, kuris yra už maždaug vienuolikos kilometrų į rytus nuo Korinto, baigdavosi prekeivių iš Azijos kelionė. Šiandien šis uostas dėl stiprių žemės drebėjimų, įvykusių IV m. e. amžiaus gale, beveik visas yra po vandeniu. Strabonas apibūdino Kenchrėją kaip judrų bei klestintį uostamiestį, o romėnų filosofas Lucijus Apulėjus pavadino jį „dideliu ir galingu uostu, kur įvairios tautos dažnai priglaudžia savo laivus“.

Romėnų laikais uostas turėjo du pirsus, kurie išsikišo į jūrą nelyginant pasaga ir sudarė maždaug 150—200 metrų pločio įplauką. Čia galėjo atplaukti iki 40-ies metrų ilgio laivai. Kasinėjant pietvakarinę uosto dalį rasti griuvėsiai šventyklos, skirtos, kaip manoma, deivei Izidei. O statiniai priešingoje pusėje tikriausiai buvo Afroditės šventovė. Šias dvi deives žmonės laikė jūrininkų globėjomis.

Tikriausiai dėl to, kad į Korintą atplaukdavo daug prekinių laivų, apaštalas Paulius  čia galėjo verstis palapinių siuvimu (Apaštalų darbų 18:1-3). Knygoje In the Steps of St. Paul rašoma: „Artėjant žiemai, palapinių siuvėjai, gebantys siūti ir bures, Korinte turėdavo tiek darbo, kad negalėdavo visko aprėpti. Žiemą, kai laivyba sustodavo ir šie abu uostai būdavo pilni laivų, laukiančių kol juos sutaisys ir pakraus, Lechajo ir Kenchrėjos uostų pirkliai galėjo pasiūlyti darbo kiekvienam, kas tik mokėjo siūti.“

Išbuvęs Korinte daugiau kaip aštuoniolika mėnesių, Paulius apie 52 m. e. m. iš Kenchrėjos išplaukė į Efezą (Apaštalų darbų 18:18, 19). Per kitus ketverius metus Kenchrėjoje susikūrė krikščionių bendruomenė. Biblijoje rašoma, kad Paulius paprašė bendratikių Romoje pagelbėti krikščionei Febei iš Kenchrėjos bendruomenės (Romiečiams 16:1, 2).

Šiandien Kenchrėjos prieplaukoje, kur tyvuliuoja krištolo tyrumo vanduo, daug kas mėgsta plaukioti tarp senovinio uosto liekanų. Tačiau mažai kas žino, kad prieš daugybę šimtmečių čia virte virė gyvenimas: buvo skelbiama geroji naujiena, vyko įvairūs prekybiniai mainai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitą, vakarinėje sąsmaukos pusėje buvusį Korinto uostą — Lechają.

Lechajas — vartai į vakarus

Grįstas dviejų kilometrų ilgio takas, pavadintas Lechajo keliu, iš Korinto agoros, arba turgavietės, vedė tiesiai į vakarinę prieplauką, Lechają. Uosto statytojai pagilino dalį pakrantės, o iš to, ką iškasė, paplūdimyje supylė kalnus, kad jie saugotų prisišvartavusius laivus nuo įlankos vėjų. Vienu metu Lechajas buvo kone didžiausias Viduržemio jūros uostas. Archeologai čia atkasė apgriuvusį švyturį — Poseidono statulą.

Lechajo kelyje, kurį saugojo dvigubos sienos, buvo nutiesti šaligatviai, stovėjo valstybiniai pastatai, šventyklos ir kolonados su krautuvėmis. Čia Paulius tikriausiai sutikdavo skubančių pirkėjų, dykaduoniaujančių plepių, pardavėjų, vergų, pirklių ir kitokių žmonių, kuriems galėdavo puikiausiai paliudyti.

Lechajas buvo ne tik prekybos uostas, bet ir didžiulė karinė bazė. Kai kurie tvirtina, kad trirema, vienas iš geriausių antikos karinių laivų, pastatyta būtent šio uosto  dirbtuvėse. Ją maždaug 700 metais p. m. e. sukonstravo Korinto laivadirbys Amėnoklis. Atėniečiai, pasinaudoję triremų pranašumu, 480 m. p. m. e. sutriuškino persų laivyną Salamino mūšyje.

Kažkada klestėjusio Lechajo uosto vietoje šiandien telkšo „kelios tamsios, nendrėmis apaugusios lagūnos“. Nė nepagalvotum, kad prieš daugelį amžių čia stovėjo vienas didžiausių Viduržemio jūros uostų.

Korinto iššūkiai krikščionims

Korinto uostai atvėrė kelią ne tik prekybai, bet ir įvairioms pažiūroms, stipriai paveikusioms žmonių gyvenimą. Šie uostai masino pirklius ir turtai plūste plūdo. Korintas smarkiai praturtėjo iš didelių uosto rinkliavų ir mokesčių už krovinių bei laivų transportavimą akmeniniu pervalku. Miesto valdžia apmokestino ir keliavimą sausuma. Baigiantis septintajam amžiui p. m. e., valstybė surinkdavo tiek daug lėšų miesto turguose ir uostuose, kad net atleido savo piliečius nuo mokesčių.

Iš pirklių, kurie apsistodavo Korinte, irgi buvo galima neblogai pasipelnyti. Daugelis jų mėgo prabangiai ir amoraliai linksmintis. Gausybė jūreivių taip pat praturtino Korintą. Kaip pasakoja Strabonas, jie mėgo švaistyti pinigus. Miesto gyventojai siūlė įvairiausių paslaugų; viena jų buvo laivų taisymas.

Pauliaus dienomis Korinte gyveno maždaug 400000 žmonių. Gyventojų skaičiumi jį pranoko tik Roma, Aleksandrija ir Sirijos Antiochija. Korinto mieste gyveno graikų, romėnų, sirų, egiptiečių ir žydų. Į jo uostus nuolatos atplaukdavo daugybė keliautojų, sporto varžybų mėgėjų, menininkų, filosofų, verslininkų ir kitokio plauko žmonių. Šie keliauninkai atnešdavo dovanų į šventyklas ir aukodavo atnašas dievams. Todėl Korintas tapo judriu, klestinčiu didmiesčiu, tačiau už tai teko kai kuo sumokėti.

Knygoje In the Steps of St. Paul rašoma: „Įsikūręs tarp dviejų uostų, Korintas tapo kosmopolitiniu miestu; jame kerojo įvairios nedorybės, atneštos svetimtaučių, kurių laivai ten švartuodavosi.“ Blogybės bei keistenybės iš rytų ir vakarų susieidavo ir susiliedavo šiame mieste lyg katile. Dėl to Korintas tapo moraliai smukęs, begėdiškai ištvirkęs, labiausiai sugedęs miestas senovės Graikijoje. Kas elgdavosi amoraliai ir palaidai, žmonės sakydavo, kad elgiasi kaip korintietis.

Tokia aplinka, kurioje tvyrojo materializmas ir palaidumas, kėlė rimtą pavojų krikščionių dvasingumui. Jėzaus sekėjus, gyvenančius Korinte, reikėjo įspėti, kad išliktų nepeiktini Dievo akyse. Taigi Paulius savo laiškuose korintiečiams griežtai smerkė godumą, lupikavimą ir moralinį netyrumą. Skaitant tuos įkvėptus laiškus, nesunku suprasti, su kokia bloga įtaka turėjo kovoti krikščionys (1 Korintiečiams 5:9, 10; 6:9-11, 18; 2 Korintiečiams 7:1).

Vis dėlto kosmopolitinė Korinto aplinka turėjo ir pranašumų. Į miestą nuolat skverbėsi naujos idėjos. Čionykščiai buvo platesnių pažiūrų nei žmonės kituose miestuose, kur lankėsi Paulius. Vienas biblistas sako: „Atvykėliai iš rytų ir vakarų susieidavo šiame senoviniame uostamiestyje ir skleidė jo gyventojams visokiausias idėjas, filosofijas, religinius įsitikinimus.“ Todėl čia buvo toleruojamos įvairios religijos ir Pauliui tai labai palengvino skelbimo darbą.

Korinto uostai — Kenchrėja ir Lechajas praturtino ir išgarsino šį miestą, bet apsunkino krikščionių gyvenimą. Visai toks pat yra ir dabartinis pasaulis. Sugedusi visuomenė, persisunkusi materializmo ir amoralumo, dievobaimingiems žmonėms kelia dvasinį pavojų. Todėl privalome ir mes dėtis į širdį tuos įkvėptus Pauliaus įspėjimus, duotus Korinto krikščionims.

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

 DIOLKOS — LAIVYBA SAUSUMA

Baigiantis septintajam amžiui p. m. e., kai planai iškasti kanalą žlugo, Korinto valdovas Periandras išrado originalų būdą, kaip gabenti prekes per sąsmauką. * Tai buvo pervalkas, pavadintas diolkos (reiškia „traukti skersai“), — akmenimis grįstas bėgių kelias su giliais grioveliais ir juose įtaisytais mediniais bėgiais, kuriuos sutepdavo riebalais. Prekės iš laivų, stovinčių viename uoste, būdavo iškraunamos ir sudedamos į vežimus, kuriuos vergai nutempdavo skersai sąsmaukos į kitą uostą. Kartais pervilkdavo ir mažesnius laivus su visu kroviniu.

[Išnaša]

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GRAIKIJA

Korinto įlanka

Lechajo uostas

Senovės Korintas

Kenchrėja

Korinto sąsmauka

Sarono įlanka

Peloponesas

JONIJOS JŪRA

Malėjos kyšulys

EGĖJO JŪRA

[Iliustracija 25 puslapyje]

Šiandien krovininiai laivai plaukia Korinto kanalu

[Iliustracija 26 puslapyje]

Lechajo uostas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kenchrėjos uostas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

Todd Bolen/Bible Places.com