Net mirusia kalba Biblija yra gyva

PER kelis pastaruosius šimtmečius išnyko mažiausiai pusė pasaulio kalbų. Kalba miršta, kai nebelieka natūralių jos vartotojų. Būtent taip atsitiko su lotynų kalba. Ji laikoma „mirusia“, nors yra daugelio studijuojama ir iki šiol liko oficiali Vatikano Miesto Valstybės kalba.

Lotynų kalba buvo išleisti ir pirmieji svarbiausi Biblijos vertimai. Galbūt kyla klausimas: ar vertimai į tokią atgyvenusią kalbą gali šiandien būti „gyvi“ ir veikti skaitytojus? Pažiūrėkime, ką byloja istorija. O ji išties įdomi!

Seniausi lotyniški vertimai

Romoje pirmoji kalba buvo lotynų. Tačiau apaštalas Paulius savo laišką to miesto krikščionių bendruomenei parašė graikiškai. * Tai nesudarė kokių sunkumų, nes žmonės ten kalbėjo abiem kalbomis. Kadangi daugelis Romos gyventojų buvo atsikėlėliai iš Rytų, kur vyravo graikų kalba, miestas darėsi vis labiau graikiškas. Kalbinė situacija įvairiuose Romos imperijos regionuose skyrėsi, bet imperijai plečiant savo valdas lotynų kalba įgijo vis didesnę persvarą. Todėl Šventąjį Raštą iš graikų kalbos imta versti į lotynų. Šis darbas, regis, prasidėjo antrajame m. e. amžiuje Šiaurės Afrikoje.

Įvairūs tuomet atlikti vertimai vadinami Vetus Latina (senasis lotyniškas vertimas). Iki mūsų dienų neišliko nė vieno senovinio rankraščio su visu Šventojo Rašto lotynišku tekstu. Iš fragmentų, kurie išsilaikė ir kurie cituojami anų laikų rašytojų, galima spręsti, kad Vetus Latina nebuvo vienas vertimas. Matyt, keletas vertėjų dirbo atskirai, įvairiu laiku ir skirtingose vietose. Taigi Vetus Latina greičiausiai buvo vertimų iš graikų kalbos rinkinys.

Bandymai savarankiškai versti atskiras Biblijos dalis į lotynų kalbą sukėlė tam tikrą painiavą. Kaip ketvirtojo šimtmečio pabaigoje teigė Bažnyčios tėvas Augustinas, „kiekvienas vyras, kuriam pavykdavo gauti graikišką rankraštį ir kuris manė mokąs, nors menkai, abi kalbas, griebdavosi versti“. Augustino bei kitų manymu, atsirado per daug vertimų ir jų tikslumas buvo abejotinas.

Jeronimo vertimas

Žmogus, ryžtingai ėmęsis taisyti padėtį, buvo Jeronimas, 382 metais dirbęs Romos vyskupo Damazo sekretoriumi. Vyskupas pavedė jam peržiūrėti Evangelijų tekstus lotynų kalba ir Jeronimas tai padarė per keletą metų. Paskui pradėjo tikrinti ir taisyti kitų Biblijos knygų lotyniškus vertimus.

Jeronimo vertimas, vėliau pavadintas Vulgata, buvo pagrįstas įvairiais šaltiniais. Psalmyną Jeronimas vertė remdamasis graikiškąja  Septuaginta, užbaigta antrajame amžiuje p. m. e. Jis pataisė Evangelijas, be to, nemažai hebrajiškųjų Biblijos knygų išvertė tiesiai iš originalo, hebrajų, kalbos. Tai, kas liko, tikriausiai pataisė kiti. Į Jeronimo Vulgatą galiausiai buvo įtraukta ir dalis Vetus Latina tekstų.

Jeronimo vertimo iš pradžių daug kas nepripažino. Jį kritikavo net Augustinas. Tačiau ilgainiui šį vertimą imta laikyti vienatomės Biblijos pavyzdžiu. Aštuntajame ir devintajame šimtmetyje tokie mokslo vyrai kaip Alkuinas ir Teodulfas ėmėsi taisyti kalbos ir teksto klaidas, įsivėlusias į Jeronimo vertimą dėl dažno perrašinėjimo. Kiti, kad būtų lengviau susirasti reikiamą Rašto vietą, tekstą suskirstė į skyrius. Išradus renkamuosius spaudmenis, Jeronimo versta Biblija buvo išspausdinta pirmoji.

1546 metais Tridento susirinkime Katalikų bažnyčia Jeronimo vertimą pirmą kartą pavadino Vulgata. Susirinkimas šią Bibliją paskelbė „autentiška“ ir priėmė kaip Katalikų bažnyčios norminį tekstą. Sykiu buvo nutarta patvirtintąjį vertimą peržiūrėti. Darbui turėjo vadovauti specialūs komitetai, bet popiežius Sikstas V, nekantraudamas matyti vertimą užbaigtą ir tikriausiai per daug savimi pasitikėdamas,  nusprendė imtis peržiūros pats. Popiežius mirė 1590 metais, netrukus po to, kai jo pataisytas leidimas buvo pradėtas spausdinti. Kardinolai tuoj pat jį atmetė kaip pilną klaidų darbą ir pasistengė, kad niekas jo neturėtų.

Naujas vertimas, išleistas 1592 metais vadovaujant popiežiui Klemensui VIII, tapo žinomas kaip Siksto ir Klemenso leidimas. Jis gana ilgai buvo laikomas Katalikų bažnyčios oficialiu tekstu. Siksto ir Klemenso Vulgata, versdami Bibliją į kitas kalbas, rėmėsi tokie katalikų vertėjai kaip Antonijus Martinis; 1781 metais jis baigė versti Bibliją į italų kalbą.

Dabartinis lotyniškas vertimas

Dvidešimtajame amžiuje pasitelkus teksto analizę paaiškėjo, kad Vulgatą, kaip ir kitus vertimus, reikia peržiūrėti. Tuo tikslu 1965 metais Katalikų bažnyčia įsteigė komisiją naujam Vulgatos leidimui parengti ir įpareigojo pataisyti lotyniškąjį vertimą remiantis naujausiomis žiniomis. Atnaujintu tekstu turėjo būti naudojamasi atliekant katalikų apeigas lotynų kalba.

Naujojo vertimo pirmoji dalis pasirodė 1969 metais, o 1979-aisiais popiežius Jonas Paulius II aprobavo Neovulgatos leidimą. Pirmajame leidime Dievo vardas Iahveh buvo daugelyje eilučių, pavyzdžiui, Išėjimo 3:15 ir 6:3. Paskui, vieno komiteto nario žodžiais, antrajame leidime, išėjusiame 1986-aisiais, „buvo atsiprašyta [...] ir vietoj vardo Iahveh sugrąžintas Dominus [Viešpats]“.

Vulgata prieš kelis šimtmečius buvo smarkiai kritikuojama. Neovulgata irgi neišvengė kritikos, net iš pačių katalikų mokslininkų.  Pastarasis vertimas, pristatytas kaip tinkantis vienyti visoms krikščioniškoms konfesijoms, daugelio nuomone, kliudė religijų dialogui ir ypač dėl to, kad buvo patvirtintas norminiu tekstu verčiant Bibliją į dabartines kalbas. Vokietijoje Neovulgata tapo ginčų objektu tarp protestantų ir katalikų rengiant ekumeninį Biblijos vertimą. Protestantai nesutiko su katalikais dėl to, kad šie reikalavo tą vertimą priderinti prie Neovulgatos.

Nors lotynų kalba laikoma mirusia, Biblija šia kalba tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai daro įtaką milijonams skaitytojų. Ji padėjo pamatą religinei terminijai daugeliu kalbų. Dievo Žodis, kad ir kokia kalba būtų, yra veiksmingas. Jis keičia gyvenimą daugybės žmonių, kurie stengiasi laikytis jo vertingų mokymų (Hebrajams 4:12).

[Išnaša]

[Anotacija 23 puslapyje]

Popiežius Jonas Paulius II patvirtino Neovulgatą. Pirmajame jos leidime buvo Dievo vardas Iahveh

[Rėmelis 21 puslapyje]

VERSTINIAI ŽODŽIAI, ĮĖJĘ Į ISTORIJĄ

Senuosiuose lotyniškuose vertimuose iš graikų kalbos (vadinamuose Vetus Latina) buvo daug žodžių, kurie įėjo į istoriją. Štai graikiškas daiktavardis diatéke, reiškiantis „sandora“, ten išverstas testamentum, tai yra „testamentas“ (2 Korintiečiams 3:14). Dėl to daugeliu kalbų Biblijos hebrajiškoji dalis iki šiol vadinama Senuoju Testamentu, o graikiškoji — Naujuoju Testamentu.

[Rėmelis 23 puslapyje]

GINČYTINA INSTRUKCIJA

2001-aisiais Vatikano Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija po ketverių metų darbo išleido instrukciją Liturgiam authenticam (Autentiškoji liturgija). Ji susilaukė griežtos daugelio katalikų teologų kritikos.

Pasak šios instrukcijos, kadangi Neovulgata yra bažnyčios norminis Biblijos leidimas, visi kiti vertimai turi remtis juo, net kai jis pagal prasmę neatitinka teksto originalo kalbomis. Biblijos vertimą Katalikų bažnyčios vyresnybė gali aprobuoti tik tada, jei laikomasi šių nurodymų. Instrukcijoje sakoma, jog katalikiškuose vertimuose „visagalio Dievo vardas, parašytas hebrajiškąja tetragrama (JHVH)“, turi būti perteikiamas „į kitas kalbas žodžiu, savo reikšme atitinkančiu“ žodį Dominus, tai yra „Viešpats“, kaip padaryta antrajame Neovulgatos leidime, — nors pirmajame yra vardas „Iahveh“. *

[Išnaša]

[Iliustracija 22 puslapyje]

Alkuino Biblijos vertimas lotynų kalba, 800 m. e. m.

[Šaltinio nuoroda]

From Paléographìe latine, by F. Steffens (www.archivi.beniculturali.it)

[Iliustracijos 22 puslapyje]

Siksto ir Klemenso Vulgata, 1592

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Išėjimo 3:15, Neovulgata, 1979

[Šaltinio nuoroda]

© 2008 Libreria Editrice Vaticana