TREJYBĘ daugelis laiko „pagrindine krikščionių religijos doktrina“. Remiantis šiuo mokymu, Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia yra trys asmenys viename Dieve. Kardinolas Džonas O’Konoras apie Trejybę pasakė: „Mes žinome, kad tai labai didelė paslaptis, kurios net nemėginame suprasti.“ Kodėl Trejybės doktrina taip sunkiai suvokiama?

Viena priežastis nurodyta žodyne The Illustrated Bible Dictionary. Jame pripažįstama: „Ši doktrina nėra biblinė ta prasme, kad jokios jos formuluotės Biblijoje nėra.“ Kadangi Trejybės doktrina „nėra biblinė“, trejybininkai beviltiškai ieško Biblijos eilučių — ir netgi jas iškraipo, — kad pagrįstų savo mokymą.

Viena Biblijos eilutė, kuria dažnai klaidingai remiamasi, yra Jono 1:1. Č. Kavaliausko vertime ji skamba taip: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą [graikiškai ton teón], ir Žodis buvo Dievas [graikiškai teós].“ Čia pavartotos dvi graikiško daiktavardžio teós (dievas) formos. Prieš pirmąją yra ton (graikų žymimasis artikelis) ir šiuo atveju žodis teón nurodo Visagalį Dievą. Tačiau prieš antrąją žymimojo artikelio nėra. Ar jis praleistas per klaidą?

Evangelija pagal Joną buvo parašyta koinė, bendrine graikų kalba, turinčia savitas žymimojo artikelio vartojimo taisykles. Kaip teigia biblistas A. Robertsonas, jeigu ir veiksnys, ir tarinio vardažodis turi artikelius,  „abu yra konkretūs, laikomi tapačiais ir gali būti sukeisti vietomis“. Pavyzdžiu Robertsonas pateikia Mato 13:38 eilutę, kurioje sakoma: „Dirva [graikiškai ho agrós] — tai pasaulis [graikiškai ho kosmós].“ Minėta gramatinė taisyklė leidžia pasakyti antraip: pasaulis — tai dirva.

Tačiau kaip tada, jeigu veiksnys turi žymimąjį artikelį, o tarinio vardažodis ne, kaip yra Jono 1:1? Cituodamas šią eilutę kaip pavyzdį, Džeimsas Hiuetas pažymi: „Esant tokiai konstrukcijai, veiksnys ir tarinys nereiškia tų pačių, vienodų ar identiškų dalykų.“

Norėdamas tai pailiustruoti, Hiuetas pamini 1 Jono 1:5 eilutę, kurioje sakoma: „Dievas yra šviesa.“ Graikiškai „Dievas“, ho teós, turi žymimąjį artikelį. Tačiau fos, reiškiantis „šviesa“, neturi jokio artikelio. Hiuetas aiškina: „Visada galima [...] vadinti Dievą šviesa; bet ne visada galima šviesą vadinti Dievu.“ Panašūs pavyzdžiai yra Jono 4:24 „Dievas yra dvasia“ ir 1 Jono 4:16 „Dievas yra meilė“. Abiejose eilutėse veiksniai turi žymimuosius artikelius, o tarinio vardažodžiai „dvasia“ ir „meilė“ — neturi. Todėl čia veiksnių ir tarinio vardažodžių sukeisti vietomis negalima. Šios eilutės negali reikšti „dvasia yra Dievas“ ar „meilė yra Dievas“.

Daugelio graikų kalbos žinovų ir Biblijos vertėjų nuomone, Jono 1:1 iškeliama ne „Žodžio“ tapatybė, o ypatybė. Biblijos vertėjas Viljamas Barklėjus sako: „Kadangi [apaštalas Jonas] prieš žodį teós nepavartojo žymimojo artikelio, tas žodis rodo apibūdinimą [...]. Jonas čia netapatina Žodžio su Dievu. Trumpai tariant, jis nesako, kad Jėzus buvo Dievas.“ Religijotyrininkas Džeisonas Bedūnas teigia panašiai: „Jeigu Jono 1:1c graikiškame tekste prieš žodį teós nepridėsite žymimojo artikelio, skaitytojai supras, jog norėjote pasakyti ‘dievas’. [...] Artikelio nebuvimas smarkiai keičia žodžio reikšmę: teós reiškia ką kita nei ho teós, panašiai kaip angliški žodžiai ‘a god’ [dievas] ir ‘God’ [Dievas].“ Bedūnas tęsia: „Jono 1:1 Žodis yra ne vienintelis tikrasis Dievas, o dievas, arba dieviška esybė.“ Arba, kaip sako teologas Džozefas Henris Tajeris, prisidėjęs rengiant American Standard Version vertimą, „Logos [Žodis] buvo dieviškas, bet ne pats Dievas“.

Tad ar Dievo tapatybė turi būti „labai didelė paslaptis“? Jėzus taip nemanė. Maldoje Tėvui jis aiškiai parodė, kad yra skirtumas tarp jo ir Tėvo, sakydamas: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Jeigu tikime Jėzų ir suprantame aiškius Biblijos mokymus, gerbsime jį kaip Dievo Sūnų, dievišką esybę, kas jis ir yra. O Jehovą garbinsime kaip „vienintelį tikrąjį Dievą“.