Kaip apsisaugoti nuo piktųjų dvasių

DŽEIMSAS užaugo atokioje Malaitos salos vietovėje, Saliamono Salose. Nuo pat jaunumės jis buvo mokomas gerbti dvasias. „Niekad nebūčiau prašęs dvasių kam nors pakenkti, — pasakoja jis, — tačiau nemaniau, kad be rarafono * galima apsisaugoti nuo blogio ir būti laimingam.“

Kaip ir daugelio kitų pasaulio šalių žmonės, Saliamono Salų gyventojai tiki, kad dvasios gali arba padėti, arba pakenkti. Štai melaneziečiai vadinamųjų geranoriškų dvasių visai nebijo, netgi jas myli.

Tikėjimas dvasių veikimu pasireiškia įvairiopai. Kai Džeimsas buvo mažas, moterys jo kaime, vos išgirdusios paukščio korokoro balsą, skubiai tempdavo savo vaikus į vidų. Kodėl? Jos tikėjo, kad korokoro šauksmas reiškia, jog dvasios taikosi kažkam pakenkti.

Kai kurie kaimiečiai virš savo durų pasikabina „ypatingą“ baltą akmenį. Džeimsas irgi taip padarė, nes tikėjo, kad toks akmuo apsaugos jį nuo blogųjų dvasių. Pietaudamas darbe maisto likučius Džeimsas surinkdavo į maišelį ir išmesdavo vėliau, nes bijojo, kad koks nors žynys juos ras ir pasinaudos jam užkerėti, kad jis susirgtų.

Net jei tokie papročiai nėra įprasti tavo vietovėje, kaip ir Džeimsas galbūt manai, kad norint apsisaugoti nuo piktųjų dvasių vis dėlto reikia laikytis tam tikrų papročių. Gal atrodo, jog jų nesilaikydamas gali prisišaukti nelaimę.

Jei gerbi Bibliją, be abejonės, nori žinoti, kaip ji atsako į tokius klausimus: 1) Ką blogo gali tau padaryti piktosios dvasios? 2) Ar laikydamasis tam tikrų tradicinių papročių gali patekti demonų įtakon? 3) Kaip rasti tikrą apsaugą nuo piktųjų dvasių ir būti laimingam?

Kaip piktosios dvasios kenkia

Biblija atskleidžia, jog piktosios dvasios negali būti mirusiųjų dvasios. „Gyvieji žino, kad turės mirti, — sakoma Dievo Žodyje, —  o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Iš tikrųjų piktosios dvasios yra maištingi angelai, kartu su Šėtonu bandantys suklaidinti žmones (Apreiškimo 12:9).

Rašte aiškiai sakoma, kad mums reikia apsaugos nuo piktųjų dvasių. Efezo krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su [...] dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Apaštalas Petras visų piktųjų dvasių valdovą Šėtoną, arba Velnią, apibūdino kaip ‘riaumojantį liūtą, tykantį ką praryti’ (Efeziečiams 6:12; 1 Petro 5:8).

Šėtonas pirmiausia kenkia klaidindamas žmones — apgaudinėdamas juos arba gundydamas elgtis taip, kaip Dievui nepatinka. Biblijoje sakoma, jog Šėtonas „geba apsimesti šviesos angelu“ (2 Korintiečiams 11:14). Jis dedasi geranoriška dvasia, o iš tikrųjų jo ketinimai yra pikti. Šėtonas aptemdo žmonių protus, kad jie nežinotų tiesos nei apie jį, nei apie Dievą (2 Korintiečiams 4:4). Ko jis siekia klaidindamas žmones?

Šėtonas trokšta, kad žmonės jį garbintų, — nesvarbu, sąmoningai ar nežiniomis. Jis geidė, kad paties Dievo Sūnus, Jėzus, būdamas žemėje ‘parpultų ir pagarbintų jį’. Tačiau Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink’“ (Mato 4:9, 10). Jėzus nesutiko daryti nieko, kas reikštų atiduoti garbę Šėtonui.

Jehova yra galingiausias iš visų dvasių ir neleis savo ištikimiems tarnams patirti neatitaisomos žalos (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]; Romiečiams 16:20). Bet jei norime džiuginti Jehovą Dievą, kaip tai darė Jėzus, privalome vengti visko, kas rodytų, jog paklūstame Šėtonui arba jo demonams. Dėl to svarbu išsiaiškinti, kokie papročiai susiję su piktųjų dvasinių jėgų garbinimu. Kaip tai sužinoti?

Atpažink Dievui nepatinkančius papročius

Senovėje savo tarnus, izraelitus, Jehova Dievas buvo įspėjęs nemėgdžioti aplinkinių tautų papročių. Jis kalbėjo: „Nebus tarp jūsų [...] nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų.“ Apie tuos, kurie nepaisė šio įspėjimo, Biblijoje sakoma: „Kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 18:10-12; Brb).

Todėl apmąstydamas savo vietovėje paplitusius papročius pagalvok: ar šis paprotys skatina mane tikėti ženklais? Ar jis susijęs su tikėjimu, kad kai kurie negyvi dalykai turi galią apsaugoti žmogų? Ar juo siekiama apkerėti arba apsisaugoti nuo kerų? Ar laikydamasis šio papročio turėsiu paklusti kokiai kitai dvasiai — ne Jehovai ir jo paskirtam atstovui Jėzui? (Romiečiams 14:11; Filipiečiams 2:9, 10)

Šalintis papročių, vienaip ar kitaip susijusių su anksčiau išvardytais dalykais, būtina. Kodėl? Apaštalas Paulius buvo įkvėptas parašyti tokius žodžius: „Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai.“ Jis perspėjo, kad bandydami įtikti ir Dievui, ir kitoms dvasioms ‘kurstytume Viešpaties pavydą’ (1 Korintiečiams 10:20-22). Jehova Dievas reikalauja ir yra vertas išimtinio atsidavimo (Išėjimo 20:4, 5).

Taip pat pagalvok: gal tas paprotys propaguoja požiūrį, kad asmuo nėra atsakingas už savo paties veiksmus? Pavyzdžiui, svetimavimas ir ikisantuokinis seksas daugelyje kultūrų yra smerkiamas; tokį elgesį taip pat draudžia Biblija (1 Korintiečiams 6:9, 10). Bet štai Ramiojo vandenyno regione  tai gali būti priimtina, jei mergina tvirtina buvusi užkerėta * ir todėl turėjo lytinių santykių.

Tačiau Biblija moko, jog esame atsakingi už savo veiksmus (Romiečiams 14:12; Galatams 6:7). Pavyzdžiui, pirmoji moteris Ieva teigė, kad nepakluso Dievui suklaidinta Šėtono. Ji sakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“ Bet Jehova laikė ją atskaitinga už savo poelgį (Pradžios 3:13, 16, 19). Ir mes esame jam atskaitingi už savo veiksmus (Hebrajams 4:13).

Ką turėtum daryti?

Jei nori džiuginti Dievą ir laikytis Biblijos principų, privalai daryti viską, kad apsisaugotum nuo Šėtono ir demonų. Atviraširdžiai Efezo žmonės, gyvenę pirmajame šimtmetyje, paliko mums puikų pavyzdį. Norėdami išsivaduoti iš piktųjų dvasių įtakos, jie surinko visas savo knygas apie magiją ir „visų akyse sudegino“ (Apaštalų darbų 19:19, Brb).

Prieš sudegindami knygas, jie „ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę“ (Apaštalų darbų 19:18). Paveikti iki širdies gelmių Pauliaus mokymo apie Kristų, tie žmonės buvo paskatinti sunaikinti žalingas knygas. Taip pat pakeitė savo požiūrį į nusistovėjusius papročius.

Tiesa, atmesti tokius papročius kartais būna nelengva. Tai gali patvirtinti anksčiau minėtas Džeimsas. Jis pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir jam patiko tai, ką sužinojo. Tačiau Džeimsas ir toliau praktikavo rarafono. Ištyręs savo požiūrį į tas apeigas, jis pamatė, jog tiki Jehovos pažadais apie ateitį, bet mano, kad dabar nuo žalos turi saugotis laikydamasis pagoniškų papročių.

Kaip Džeimsas pakeitė savo požiūrį? Jis pasakoja: „Meldžiausi Jehovai, kad jis mane apsaugotų ir padėtų juo pasikliauti. Sykiu atsisakiau visų tradicinių papročių.“ Ar jis dėl to nukentėjo? „Ne, — sako Džeimsas. — Pasikeitė tik tai, kad išmokau pasitikėti Jehova. Suvokiau, koks artimas draugas jis gali būti.“ Pastaruosius septynerius metus Džeimsas tarnauja visalaikiu evangelizuotoju ir padeda kitiems sužinoti, ko moko Biblija.

Tad kodėl gi nepasekus Džeimso pavyzdžiu? Patyrinėk, kokie papročiai paplitę tavo vietovėje, ir naudodamasis savo gebėjimu samprotauti nustatyk, ar jie derinasi su „Dievo valia“ (Romiečiams 12:1, 2). Tada ryžtingai atmesk prietaringus papročius. Jei taip padarysi, neabejok, kad Jehova ‘priims tave’ ir apsaugos (2 Korintiečiams 6:16-18). Kaip ir Džeimsas, patirsi, koks teisingas Biblijos pažadas: „Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardas — tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus“ (Patarlių 18:10).

[Išnašos]

[Iliustracija 19 puslapyje]

„Korokoro“

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of Dr. Bakshi Jehangir

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mergaitė renka maisto likučius, kad jų niekas nepanaudotų jai užkerėti