Nors ir neįgali, turiu kuo džiaugtis
Nors ir neįgali, turiu kuo džiaugtis
Papasakojo Poletė Gaspar
Nors gimusi svėriau apie tris kilogramus, kaip visi normalūs kūdikiai, gydytojas suprato, jog man kažkas negerai. Gimdymo metu kai kurie mano kaulai sulūžo. Įgimiau ligą, vadinamą trapių kaulų sindromu (osteogenesis imperfecta). Mane skubiai nuvežė į operacinę, tačiau gydytojai beveik neturėjo vilties. Manė, kad neišgyvensiu nė dienos.
GIMIAU Australijos sostinėje Kanberoje 1972-ųjų birželio 14-ąją. Nors tikimybė buvo maža, pirmąją dieną išgyvenau. Bet susirgau plaučių uždegimu. Manydami, kad vis vien mirsiu, medikai nedavė jokių vaistų ir paliko „gamtai nuspręsti“, ar gyvensiu. Likau gyva.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip nelengva tuo metu buvo mano tėvams. Kadangi visą laiką grėsė pavojus mano gyvybei, ligoninės personalas iš gerų paskatų tėvams sakė per daug prie manęs neprisirišti. Tris pirmuosius mėnesius, kol gulėjau ligoninėje, jiems net neleido manęs liesti, kad kartais nesužeistų. O pamatę, kad išgyvensiu, gydytojai tėvams patarė atiduoti mane į neįgalių vaikų namus.
Tačiau tėvai nusprendė kitaip. Jie pasiėmė mane namo. Mama neseniai buvo pradėjusi studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tai, ko ji išmoko, sustiprino jos atsakomybės jausmą manimi rūpintis. Vis dėlto jai nebuvo lengva užmegzti su manimi ryšį, nes visas savo jėgas, tiek fizines, tiek emocines, skyrė mano nuolatinei priežiūrai. Dažnai tekdavo važiuoti į ligoninę. Mano kaulai galėjo lūžti labai lengvai, netgi kai buvau maudoma ar nusičiaudėdavau.
Pasiduodu depresijai
Vaikystėje invalido vežimėlis buvo mano nuolatinis palydovas. Apie vaikščiojimą net negalvojau. Nors buvo sunku, tėvai puikiai rūpinosi mano fiziniais poreikiais.
Be to, mama labai stengėsi diegti man paguodą teikiančias Biblijos žinias. Pavyzdžiui, ji pasakodavo, kad ateityje Dievas atkurs žemėje rojų, kuriame visi žmonės džiaugsis tobula dvasine, fizine bei psichine sveikata (Psalmyno 37:10, 11; Izaijo 33:24). Tačiau mama nuoširdžiai pripažino, kad jai labai sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau džiaugtis gyvenimu, iki tai įvyks.
Iš pradžių lankiau neįgaliųjų mokyklą. Mokytojai iš manęs nieko nesitikėjo ir aš pati nekėliau sau jokių tikslų. Tiesą sakant, vien ištverti šioje mokykloje buvo didelis iššūkis. Daugelis vaikų su manimi elgėsi žiauriai. Vėliau pradėjau lankyti įprastą mokyklą. Norėdama išmokti sutarti su kitais, turėjau sutelkti visas savo fizines, emocines bei protines jėgas. Ir vis dėlto buvau pasiryžusi baigti dvylika klasių.
Mokydamasi vidurinėje mąsčiau, koks beviltiškas ir tuščias mano bendraklasių gyvenimas. Taip pat galvodavau apie tai, ko mama mokė mane iš Biblijos. Protu suvokiau, kad tai tiesa. Tačiau tuomet Biblijos mokymai mano širdies nepalietė. Kurį laiką tuštumą savo gyvenime bandžiau užpildyti juokais ir linksmybėmis. Apie rytdieną nemąstydavau.
Kai suėjo aštuoniolika, iš tėvų namų persikėliau gyventi su grupele neįgaliųjų. Toks pokytis buvo kartu ir jaudinantis, ir bauginantis. Nepatirta laisvė, nepriklausomybė, naujos pažintys ir bendravimas — viskas atrodė nuostabu. Daugelis mano draugų susituokė. Aš taip pat troškau šeimos ir meilės. Bet dėl savo negalės susirasti partnerį beveik neturėjau vilčių. Tai suvokusi labai nusiminiau.
Tačiau dėl savo būklės niekad nekaltinau Dievo. Apie Dievą žinojau nemažai, todėl supratau, kad jis niekada nesielgia neteisingai (Jobo 34:10). Stengiausi su viskuo susitaikyti, tačiau paskui mane apėmė didelė depresija.
Pamažu atsigaunu
Laimei, mama, sužinojusi apie mano padėtį, susisiekė su vienu kaimynystėje gyvenančiu bendruomenės vyresniuoju. Jis man paskambino ir paskatino lankyti krikščionių sueigas vietinėje Jehovos liudytojų Karalystės salėje. Be to, viena sesuo iš tos bendruomenės pradėjo man vesti kas savaitę Biblijos studijas.
Kai prisiminiau Biblijos tiesas, kurių kadaise mokė mama, į gyvenimą ėmiau žvelgti visai kitomis akimis. Mielai bendravau su tikėjimo broliais ir sesėmis. Tačiau apie savo emocijas su niekuo nekalbėjau, nes bijojau būti įskaudinta. Tikriausiai dėl to man buvo sunku nuoširdžiai pamilti Dievą. Šiaip ar taip, aš žinojau, kad turėčiau jam pasiaukoti. Tad 1991-ųjų gruodį tą pasiaukojimą jam parodžiau vandens krikštu.
Iš namo, kuriame gyvenau kartu su kitais neįgaliaisiais, išsikėliau į atskirą butą. Šis pokytis buvo naudingas, bet sukėlė ir sunkumų. Pavyzdžiui, jaučiausi labai vieniša. Baugino mintis, jog įsibraus koks vyras. Netrukus vėl puoliau į depresiją. Nors dėjausi linksma ir laiminga, iš tiesų buvo sunku. Man būtinai reikėjo tikro, patikimo draugo.
Manau, kad Jehova Dievas atsiuntė man kaip tik tokį draugą. Vietinės bendruomenės vyresnieji meilingai pasirūpino, kad viena ištekėjusi sesuo, Suzi, tęstų su manimi Biblijos studijas. Suzi man buvo ne tik mokytoja. Ji tapo man artima draugė, kurią labai myliu.
Suzi pamokė mane, kaip tuo, ką sužinojau, dalytis su kitais — skelbti po namus ir neoficialiai. Dabar ėmiau geriau perprasti Dievo savybes. Tačiau, nors buvau krikštyta liudytoja, stiprios meilės Dievui nejaučiau. Kartą net galvojau nustoti jam tarnavusi. Apie savo problemą pasipasakojau Suzi ir ji padėjo įveikti tą krizę.
Suzi taip pat padėjo suprasti, jog nelaiminga esu iš dalies dėl to, kad bičiuliaujuosi su žmonėmis, kurie neišsiugdę stiprios meilės Jehovai. Taigi pradėjau bendrauti su dvasiškai brandžiais krikščionimis, ypač pagyvenusiais. Santykiai su mama irgi buvo pašliję, tad pasistengiau susitaikyti su ja, taip pat su broliu. Savo nuostabai, pasijutau tokia laiminga, kaip niekada anksčiau. Dvasiniai broliai ir seserys, mano šeima, o svarbiausia, Jehova yra man džiaugsmo ir stiprybės šaltinis (Imuosi visalaikės tarnybos
Kongrese išgirdusi viešąją kalbą, kurioje buvo pasakojama, kiek džiaugsmo patiria visalaikiai krikščionių tarnai, pamaniau: juk ir aš galėčiau to imtis! Aišku, žinojau, kad bus labai sunku ir pareikalaus daug fizinių jėgų. Tačiau viską apsvarsčiusi su malda, pateikiau paraišką tarnauti visalaike evangelizuotoja ir 1998-ųjų balandį pradėjau šią tarnybą.
Tikriausiai paklausite, kaip įstengiu skelbti, būdama prikaustyta prie invalido vežimėlio. Iš prigimties esu nepriklausoma ir nemėgstu apsunkinti kitų — prašyti, kad kur nuvežtų ar kaip kitaip padėtų. Tad Suzi su savo vyru Maiklu pasiūlė išeitį: nusipirkti motociklą! Bet kaip galėčiau juo važiuoti? Mano motociklas, kurį matote nuotraukoje, sukonstruotas ir pagamintas pagal specialų užsakymą. Jis pritaikytas taip, kad man, tokiai smulkutei (sveriu vos 19 kilogramų), net nereikia išlipti iš savo vežimėlio!
Turėdama kuo keliauti, galiu lankyti žmones ir studijuoti su jais Bibliją jiems ir man tinkamu laiku. Turiu pripažinti, kad man be galo smagu važinėti savo motociklu ir jausti, kaip vėjas gairina veidą. Tai vienas iš mažų mano gyvenimo malonumų!
Mėgstu kalbinti žmones tiesiog gatvėje, o jie dažniausiai mandagiai ir pagarbiai man atsako. Džiugu padėti kitiems sužinoti, kas rašoma Biblijoje. Su šypsena visada prisimenu, kaip kartą su vienu aukštu bendratikiu buvome tarnyboje po namus. Jis pasisveikino su šeimininke, o ši žvelgdama į mane su nuostaba jo paklausė: „Ar ji moka kalbėti?“ Abu pratrūkome juoktis. Kai baigiau jai skelbti, ši moteris neabejojo, kad kalbėti aš tikrai moku!
Mano gyvenimas šiandien džiaugsmingas ir aš išmokau mylėti Jehovą Dievą. Esu be galo dėkinga mamai, kad mokė mane Biblijos tiesų, ir dabar su pasitikėjimu laukiu meto, kai netrukus Dievas ‘visa darys nauja’, taigi atnaujins ir mano mažytį kūną (Apreiškimo 21:4, 5).
[Anotacija 30 puslapyje]
„Stengiausi su viskuo susitaikyti, tačiau paskui mane apėmė didelė depresija“