Ar žinojote?

Kodėl maldos pabaigoje įprasta sakyti „amen“?

„Amen“ tiek graikų, tiek lietuvių kalboje yra transliteruotas hebrajiškas žodis. Šis žodis, klausytojų sutartinai tariamas po maldos, priesaikos ar palaiminimo, reiškia „tebūnie“, „iš tikrųjų“. Ištardami „amen“, jie parodo pritarią tam, kas buvo pasakyta. Kaip rašoma viename žinyne, „tas žodis gali reikšti tikrumą, teisingumą, ištikimybę ir nesvyravimą“. Bibliniais laikais asmuo, davęs priesaiką ar sudaręs sutartį, pasakydamas „amen“ teisiškai įsipareigodavo viską įvykdyti, o jeigu neįvykdytų, — kęsti pasekmes (Pakartoto Įstatymo 27:15-26).

Jėzus, skelbdamas ir mokydamas, kai kuriuos savo teiginius pradėdavo žodžiu „amen“. Tuo jis pabrėždavo, kad tai, ką ketina sakyti, yra absoliučiai patikima. Šiais atvejais graikiškas žodis amén verčiamas „iš tiesų“ (Mato 5:18; 6:2, 5). Kur sudvejintas, kaip antai Evangelijoje pagal Joną, šis Jėzaus posakis verčiamas „iš tiesų, iš tiesų“ (Jono 1:51). Tokia žodžio „amen“ vartosena unikali — būdinga tik Jėzui ir niekur kitur Biblijoje ir religinėje literatūroje neaptinkama.

Krikščionių graikiškuosiuose raštuose prievardis „Amen“ nurodo Jėzų — „ištikimąjį ir tikrąjį“ liudytoją (Apreiškimo 3:14, Jr).

Kas buvo Urimas ir Tumimas?

Urimu ir Tumimu senovės Izraelyje, atrodo, buvo naudojamasi norint sužinoti Jehovos valią tam tikrais klausimais, liečiančiais tautą ar jos vadovus. Urimas ir Tumimas buvo patikėti vyriausiajam kunigui ir laikomi „nuosprendžio dėklo ant krūtinės“ kišenėje (Išėjimo 28:15, 16, 30; Brb). Nors Šventajame Rašte niekur nesakoma, kokie tai buvo daiktai, ir smulkiai neapibūdinama, kaip jais naudotasi, iš kai kurių eilučių galima daryti išvadą, jog tai buvo priemonės burtams mesti. Dievas atsakydavo arba „taip“, arba „ne“, arba visai neatsakydavo.

Štai vienu Biblijoje aprašytu atveju Dovydas liepė Abjatarui atnešti, matyt, vyriausiojo kunigo efodą su Urimu ir Tumimu. Dovydas Jehovos teiravosi dviejų dalykų: ar Saulius jį atsivys? ar Keilos gyventojai išduos jį į Sauliaus rankas? Į abu klausimus Dovydas gavo atsakymą „taip“, tad galėjo atitinkamai spręsti, ką daryti (1 Samuelio 23:6-12, Brb).

Anksčiau karalius Saulius naudojosi Urimu ir Tumimu nustatyti: pirma, ar nusikalto tauta ar jis su Jehonatanu, o paskui — ar kaltininkas jis pats ar jo sūnus (1 Samuelio 14:40-42). Vėliau, kai Saulius prarado Dievo malonę, Dievas jam nebeatsakė „nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus“ (1 Samuelio 28:6, Brb).

Remiantis žydų tradicija, 607 m. p. m. e. sunaikinus Jehovos šventyklą, Urimu ir Tumimu daugiau niekas nebesinaudojo.

[Iliustracija 27 puslapyje]

„Amen“, Apreiškimo 3:14. Aleksandrijos kodeksas, penktas m. e. amžius