Ar Dievas keičia savo sprendimus?

APIE Dievą Biblijoje sakoma: „[Jame] nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.“ Dievas pats tai patvirtina žodžiais: „Aš esu Viešpats [„Jehova“, NW] ir aš nesikeičiu“ (Jokūbo 1:17, Brb; Malachijo 3:6). Jehova Dievas ne toks kaip tie, kuriems sunku įtikti ir kuriais negalima pasitikėti, nes jie nuolatos keičia savo nuomonę.

Tačiau ne vienam Biblijos skaitytojui atrodo, kad Dievas vis dėlto keičia savo sprendimus. Štai vienu metu Jehova Dievas suteikė krikščionims galią daryti stebuklus, bet dabar nebesuteikia. Senovėje jis toleravo daugpatystę, o dabar smerkia. Pagal Mozės įstatymą Jehova reikalavo laikytis šabo, tačiau dabar to nebereikalauja. Ar šie pavyzdžiai nerodo, kad Dievas keičia savo sprendimus?

Visų pirma galime būti tikri, kad Dievas niekada nekeičia savo požiūrio į tai, kas meilinga ir teisinga. Taip pat nekintamas yra jo „amžinasis nutarimas“ palaiminti žmoniją per savo Karalystę (Efeziečiams 3:11). Vis dėlto kaip gali pasikeisti jūsų nuomonė apie asmenį, kurio elgesiu nuolat nusiviliate, taip Jehova atitinkamai reaguoja, jeigu pakinta aplinkybės.

Atsižvelgdamas į savo garbintojų padėtį bei poreikius, Dievas taip pat keičia kai kuriuos nurodymus. Tai neturėtų mūsų stebinti.  Pagalvokime, ką patyręs turistų grupės vadovas darytų žinodamas, jog gresia pavojus. Jis nurodytų grupei eiti kitu keliu, kad to pavojaus išvengtų. Tačiau tai visai nereikštų, kad vadovas nusprendė pakeisti ir kelionės tikslą! Dabar ir aptarkime tris pradžioje paminėtus pavyzdžius, dėl kurių skaitytojams kyla abejonių.

Kodėl baigėsi stebuklai?

Kodėl Dievas kai kuriems pirmojo amžiaus krikščionims suteikė stebuklingų galių? Tikriausiai žinote, kad kai Izraelis buvo Dievo išrinktoji tauta, Dievas dažnai stebuklais parodydavo, jog tą tautą remia. Veikdamas per Mozę, jis savo stulbinama galybe išlaisvino Izraelį iš Egipto ir vedė per dykumą į Pažadėtąją žemę. Deja, izraelitams vis pristigdavo tikėjimo Dievu. Kai Jehova galiausiai Izraelį atmetė ir įkūrė krikščionių bendruomenę, stebuklingų galių jis suteikė apaštalams bei kitiems mokiniams. Pavyzdžiui, apaštalai Petras ir Jonas pagydė luošą nuo gimimo vyrą, o Paulius prikėlė mirusį jaunuolį (Apaštalų darbų 3:2-8; 20:9-11). Jų rankomis daromi stebuklai padėjo įtvirtinti krikščionybę daugelyje šalių. Kodėl tad stebuklai liovėsi?

Apaštalas Paulius tai paaiškino palyginimu: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Korintiečiams 13:11). Štai su mažu vaiku tėvai elgiasi visai kitaip nei su suaugusiu sūnumi. Panašiai ir Jehova, kai krikščionių bendruomenė nebebuvo „vaikas“, su ja ėmė elgtis kitaip. Apaštalas Paulius paaiškino, kad tokios stebuklingos dovanos kaip gebėjimas kalbėti kitomis kalbomis ar pranašauti „baigsis“ (1 Korintiečiams 13:8).

Kodėl buvo leista poligamija?

Jėzus parodė, jog santuokos normą nustatė Dievas, pirmajai žmonių porai tardamas: „Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mato 19:5). Santuoka turėjo būti dviejų asmenų ryšys visam gyvenimui. Tačiau, kai Dievas sutelkė izraelitus į tautą ir davė jiems Įstatymą, poligamija jau buvo įsigalėjusi. Tad nors Dievas poligamijos neįkūrė ir jos neskatino, tam tikrais įstatymais ją reguliavo. Atsiradus krikščionių bendruomenei, Dievo Žodyje poligamija buvo griežtai uždrausta (1 Timotiejui 3:2, išnaša).

Jehova Dievas toleruoja kai kuriuos dalykus, iki ateina laikas juos pakoreguoti (Romiečiams 9:22-24). Kaip pasakė Jėzus, nederamus santuokos papročius Jehova laikinai toleravo, arba leido, dėl Izraelio „širdies kietumo“ (Mato 19:8; Patarlių 4:18).

 Kodėl reikalavimas laikytis šabo buvo laikinas?

Kas savaitę švęsti šabą Dievas liepė po to, kai išvedė izraelitus iš Egipto. Vėliau šis reikalavimas buvo įtrauktas į tautai duotą Įstatymą (Išėjimo 16:22-30; 20:8-10). Apaštalas Paulius paaiškino, jog Jėzus atiduodamas save kaip auką „panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais“ ir „ištrynė skolos raštą“ (Efeziečiams 2:15; Kolosiečiams 2:14, Brb). Į tai, kas buvo ‘panaikinta’ ir ‘ištrinta’, įėjo ir šabo įstatymas, nes Biblijoje pasakyta: „Niekas tenesmerkia [„teneteisia“, Jr] jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų“ (Kolosiečiams 2:16). Kodėl Dievas buvo davęs Įstatymą, taigi ir paliepimą laikytis šabo?

Apaštalas Paulius rašė: „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų.“ Paskui pridūrė: „Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje“ (Galatams 3:24, 25). Dievas čia nekeitė savo sprendimo. Laikinai įvesdamas šabą pamokė žmones kai ko svarbaus: jie turėjo reguliariai skirti laiko dvasiniams dalykams apmąstyti. Nors šabo įstatymas buvo laikinas, jis vaizdavo ateities metą, kai žmonija išties ilsėsis visiškai išvaduota iš fizinių bei dvasinių negalių (Hebrajams 4:10; Apreiškimo 21:1-4).

Dievas mylintis ir vertas pasitikėjimo

Šie aptarti Biblijos pavyzdžiai rodo, jog Jehova Dievas skirtingu laiku duodavo skirtingų nurodymų bei pamokymų. Tačiau dėl to jo sprendimai nepasikeitė. Tiesiog kintant aplinkybėms jis atsižvelgdavo į savo tautos poreikius ir tai darė jos gerovei. Panašiai jis elgiasi ir šiandien.

Kadangi Jehova nekeičia savo normų, visada galime žinoti, kaip turime elgtis norėdami pelnyti jo malonę. Be to, esame tikri, kad visi Dievo pažadai išsipildys. Jehova sako: „Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta [...], ką užsimojau, tą ir padarysiu“ (Izaijo 46:10, 11).

[Anotacija 21 puslapyje]

Dievas niekada nekeičia savo požiūrio į tai, kas meilinga ir teisinga

[Anotacija 22 puslapyje]

Paulius paaiškino, jog laikui bėgant stebuklingos dovanos „baigsis“

[Anotacija 23 puslapyje]

Santuoka turėjo būti dviejų asmenų ryšys visam gyvenimui