Apaštališkieji tėvai. Ar tikrai jie laikėsi apaštalų mokymų?

ANTROJO amžiaus pradžioje klaidingi mokymai ėmė drumsti skaidrius krikščioniškosios tiesos vandenis. Kaip ir buvo išpranašauta per Dievo dvasią, po apaštalų mirties kai kurie paliko tiesą ir nukreipė dėmesį į „pasakas“ (2 Timotiejui 4:3, 4). Apie tokius neteisingus mokymus ir žmones, ‘kurie nori suklaidinti’ ištikimus krikščionis, maždaug 98 metais įspėjo Jonas, paskutinis likęs gyvas apaštalas (1 Jono 2:26; 4:1, 6).

Netrukus savo idėjas ėmė skleisti vyrai, vėliau pavadinti apaštališkaisiais tėvais. Ką jie darė, matydami religinę apgaulę? Ar atkreipė dėmesį į Dievo įkvėptą apaštalo Jono perspėjimą?

 Kas jie buvo?

Terminas „apaštališkieji tėvai“ taikomas religinių raštų autoriams, kurie galėjo pažinoti ką nors iš Jėzaus apaštalų ar buvo mokomi Jėzaus sekėjų, kuriems krikščioniškas tiesas skelbė apaštalai. Jie gyveno maždaug pirmojo amžiaus pabaigoje—antrojo viduryje. * Tarp jų buvo Klemensas Romietis, Ignotas Antiochietis, Papijas Hierapolietis ir Polikarpas Smirnietis. Tuo pačiu laikotarpiu nežinomi autoriai parašė veikalus: Didachė, „Barnabo laiškas“, „Polikarpo kankinystė“, „Antrasis Klemenso laiškas“.

Kiek apaštališkųjų tėvų mokymai atitiko Jėzaus mokymus, šiandieną nustatyti nelengva. Šie vyrai, be abejonės, siekė išsaugoti arba skleisti tam tikros krypties krikščionybę. Jie smerkė stabmeldystę ir palaidą elgesį. Taip pat tikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad jis buvo prikeltas. Tačiau jie nepajėgė užkirsti kelio atskalūnybei, kuri ritosi tarsi potvynio banga. O kai kurie iš jų net paspartino tos bangos plitimą.

Tik nežymūs pakeitimai?

Įvairios ankstyvosios „krikščionybės“ srovės nutolo nuo Kristaus ir jo mokinių mokymo. Pavyzdžiui, Didachės autorius siūlė per Jėzaus įsteigtą Viešpaties Vakarienę pirma siųsti vyną, o ne duoną — priešingai nei buvo liepęs Jėzus (Mato 26:26, 27). Šis rašytojas taip pat teigė, kad jei nėra jokio vandens telkinio, reikalingo krikštyti panardinant, užtenka tik užpilti vandens ant norinčiojo krikštytis galvos (Morkaus 1:9, 10; Apaštalų darbų 8:36, 38). Tame pačiame veikale rašoma, kad krikščionims privalu pasninkauti dukart per savaitę ir kasdien tris kartus sukalbėti maldą „Tėve mūsų“ (Mato 6:5-13; Luko 18:12).

O štai Ignotas Antiochietis įsivaizdavo kitokią krikščionių bendruomenės tvarką: jo nuomone, jai vadovauti turi vienas vyskupas „Dievo vietoje“. Šiam vyskupui turi būti pavaldūs kunigai. Po tokių prasimanymų nusirito naujos nebiblinių mokymų bangos (Mato 23:8, 9).

Padailinimai, kankinystė ir stabų garbinimas

Aiškindami Biblijos tiesą kai kurie apaštališkieji tėvai persistengė ir leidosi klaidatikystės bangų nešami. Štai Papijas Hierapolietis brangino tiesą ir mokydamas rėmėsi Krikščionių graikiškaisiais raštais. Tačiau sykiu tikėjo, jog per išpranašautąjį Kristaus valdymo Tūkstantmetį vynmedis išaugins 10000 šakų, kiekviena šaka turės po 10000 šakelių, kiekviena šakelė išleis 10000 ūglių, nuo kiekvieno iš jų žemyn svirs 10000 kekių, kiekvienoje kekėje noks po 10000 vynuogių, o iš vienos vynuogės bus galima išspausti 1000 litrų vyno.

 Polikarpas Smirnietis buvo pasiryžęs verčiau mirti kankinio mirtimi nei išsižadėti krikščionybės. Pasakojama, kad jį mokė patys apaštalai ir kiti mokiniai, pažinoję Jėzų. Jis cituodavo Biblijos eilutes ir, atrodo, stengėsi gyventi krikščioniškai.

Tačiau kai kurių atsidavimas Polikarpui vedė prie stabmeldystės. Veikale „Polikarpo kankinystė“ rašoma, kad po jo mirties „ištikimieji“ norėjo turėti jo palaikus. Jie manė jo kaulus esant „vertingesnius už puikiausius brangakmenius ir grynesnius už auksą“. Akivaizdu, netiesos užnuodyti vandenys vis kilo.

Apokrifiniai tekstai

Kai kurie apaštališkieji tėvai nebiblinius tekstus laikė įkvėptais. Pavyzdžiui, Klemensas Romietis citavo iš apokrifinių Išminties ir Juditos knygų. O „Polikarpo laiško“ autorius remdamasis Tobito knyga tikino, jog dosniai aukojant galima išgelbėti savo gyvybę.

Antrajame amžiuje parašyta netikrų evangelijų, kuriose pasakojami išgalvoti Jėzaus gyvenimo įvykiai. Apaštališkieji tėvai laikė jas autentiškomis ir dažnai iš jų cituodavo. Štai Ignotas Antiochietis cituodavo iš vadinamosios „Evangelijos pagal žydus“. O apie Klemensą Romietį viename leidinyje sakoma: „Atrodo, Klemensas pažino Kristų ne iš Evangelijų, bet iš nekanoninių raštų.“

Klaidingų mokymų antplūdis

Krikščionių tikėjimą apaštališkieji tėvai aiškino remdamiesi mitais, mistika, filosofija ir taip dar paspartino klaidingų mokymų antplūdį. Klemensas Romietis, pavyzdžiui, mokė, kad mitologinis pasakojimas apie paukštį Feniksą, atgimstantį iš savo pelenų, yra prikėlimo įrodymas. Feniksas Egipto mitologijoje siejamas su saulės garbinimu.

Kitas rašytojas, iškraipęs Biblijos tiesą, buvo „Barnabo laiško“ autorius. Mozės įstatymą jis laikė tiesiog alegorija. Pasak šio rašytojo, švarūs gyvuliai — atrajotojai su skeltomis kanopomis — simbolizuoja žmones, kurie apmąsto, arba, vaizdžiai tariant, gromuliuoja, Dievo Žodį. Skelta kanopa, kaip jis aiškino, reiškia, kad teisus žmogus „gyvena šiame pasaulyje“, bet tuo pat metu laukia gyvenimo danguje. Tokie aiškinimai nėra pagrįsti Šventuoju Raštu (Kunigų 11:1-3).

Apaštalo Jono liudijimas

Pirmajame amžiuje apaštalas Jonas įspėjo: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jono 4:1). Kokie teisingi tai buvo žodžiai!

Baigiantis pirmajam amžiui daugelis save vadinančių krikščionimis jau nebesilaikė Jėzaus ir jo apaštalų mokymų. Užuot priešinęsi plintančiai atskalūnybei, apaštališkieji tėvai tik paspartino jos plitimą. Į Biblijos tiesą jie primaišė nuodų — klaidingų mokymų. Apie tokius apaštalas Jonas rašė: „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo“ (2 Jono 9). Visiems, nuoširdžiai ieškantiems Šventojo Rašto tiesos, šis Dievo įkvėptas perspėjimas yra ir liks aiškus.

[Išnaša]

[Anotacija 29 puslapyje]

Kai kurie apaštališkieji tėvai, tarp jų ir Klemensas Romietis, savo veikaluose rėmėsi mitais, mistika ir filosofija

[Iliustracija 28 puslapyje]

Polikarpas Smirnietis buvo pasiryžęs mirti kankinio mirtimi

[Šaltinio nuoroda]

The Granger Collection, New York