Biblija keičia žmonių gyvenimą

Kodėl moteris, nusivylusi religija, dabar didžiąją dalį savo laiko skiria padėti kitiems sužinoti apie Dievą? Kas paskatino jaunuolį, mėgusį smurtinį sportą, pamilti taiką? Kaip vyras, kuris buvo įjunkęs į kvaišalus, svaigalus, veldavosi į gatvių muštynes, sugebėjo pakeisti savo gyvenseną? Štai jų pačių pasakojimai.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: PENELOPĖ TOPLIČESKU

AMŽIUS: 40

ŠALIS: AUSTRALIJA

ANKSČIAU: BUVO NUSIVYLUSI RELIGIJA

MANO PRAEITIS. Gimiau Sidnėjuje, Australijoje. Kai man buvo vos dveji, visa šeima persikėlėme į Naująją Gvinėją. Porą metų gyvenome Rabaulio mieste, po to aštuonerius — Bugenvilyje. Tada Naujojoje Gvinėjoje televizijos nebuvo, taigi su broliu leisdavome laiką lauke: plaukiodavome, nardydavome, stovyklaudavome.

Maždaug dešimties susidomėjau religija. Mama buvo katalikė, tad pasiūlė lankyti tikybos pamokas, kurias vedė vietinė vienuolė. Priėmiau katalikybę ir tais pačiais metais buvau pakrikštyta.

Paskui grįžome į Australiją. Įžengusi į paauglystės metus pradėjau abejoti savo religiniais įsitikinimais. Kai vidurinėje mokykloje mokiausi senovės istorijos, su tėčiu ilgai kalbėdavomės apie religijos kilmę ir apie Biblijos pasakojimus, kuriuos tuo metu laikėme mitais ir legendomis. Galiausiai katalikybę palikau.

Kai man buvo šešiolika, tėvai ėmė gyventi atskirai. Mamai tada buvo sunkus metas. Vėliau persikėliau pas tėvą ir jo sužadėtinę. Brolis pasiliko su mama, po kurio laiko jiedu įsikūrė kitoje valstijoje. Šiuo gyvenimo tarpsniu jaučiausi labai vieniša. Su mama beveik nebendravau dvejus metus. Ėmiau gerti, vartoti kvaišalus, šėlti vakarėliuose. Mečiau mokyklą, susiradau darbą. Tačiau savo jaunystę švaisčiau gyvendama amoraliai — tuomet man buvo vos per dvidešimt.

 Apie Bibliją galvoti vėl pradėjau, kai man suėjo 25-eri. Naujoje darbovietėje susipažinau su Lina, malonia mergina, kuri visada buvo mandagi su savo viršininku, nors šis elgėsi labai šiurkščiai. Sykį man paklausus, kodėl ji neatsikerta, Lina atsakė, kad studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais ir dabar bando pritaikyti Biblijos principus savo gyvenime. Lina ir man pasiūlė studijuoti Bibliją. Tikriausiai ne taip ją supratau, nes pamaniau, jog visas Biblijos tiesas ji man išaiškins vos per vieną valandą. Tačiau tą patį vakarą į mano klausimus apie Bibliją Lina atsakinėjo ištisas tris. Labai stebėjausi, kad visus atsakymus ji pateikdavo iš Biblijos.

Prisimenu, kaip vakare po pokalbio su Lina važiavau namo ir pykau ant Dievo, kad jis neleido man pažinti jo anksčiau. Žinojau, kad liudytojai gyvena moraliai tyrą gyvenimą, ir maniau, kad man jau per vėlu keistis. Taip pat negalėjau savęs įsivaizduoti einančios nuo durų prie durų ir skelbiančios gerąją naujieną, kaip tai daro Jehovos liudytojai. Vis dėlto ir toliau studijavau Bibliją, bet tik norėdama liudytojų mokymuose rasti spragų, kad ramia sąžine galėčiau studijas nutraukti. Pagaliau vieną dieną supratau, kad jokių spragų surasti man nepavyks.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Kuo daugiau iš Biblijos sužinojau apie moralės normas, tuo labiau mane graužė sąžinė. Stengdamasi ją apraminti, atsisakiau kvaišalų. Tačiau paskui, kuriam laikui persikėlusi į kitą šalį, vėl ėmiau linksmintis vakarėliuose ir išgėrinėti. Atrodė, kad kiekvieną sykį, kai stengiuosi keistis ir bandau gyventi pagal Biblijos principus, slysteliu atgal. Nors buvo gėda, meldžiausi Jehovai, bet vis tiek jaučiausi blogai.

Tačiau sužinojusi apie karaliaus Dovydo nuodėmę su Batšeba ir apie gailestingumą, kurį Jehova jiems parodė, pajutau palengvėjimą. Dovydui užteko drąsos pripažinti savo klaidą, kai buvo baramas. Jis nebandė pasiteisinti, bet nuolankiai priėmė sudrausminimą (2 Samuelio 12:1-13). Kaskart pasielgusi netinkamai, prisimindavau šį pasakojimą ir man būdavo lengviau atsiprašyti Jehovos. Tada nusprendžiau melstis vos pajutusi, kad kyla pagunda, o ne po to, kai jai pasidaviau. Ir tai daug ką pakeitė.

KUO DŽIAUGIUOSI. Visada buvau karštakošė, tačiau Efeziečiams 4:29-31 padėjo man suprasti, kad turiu vengti „visokių šiurkštumų, piktumų, rūstybės“. Kai pagaliau išmokau sutramdyti pyktį, lengviau pasidarė suvaldyti ir liežuvį. Be to, Jėzaus pamokymas ‘sakyti „taip“, jei taip’, padėjo man tapti ryžtingesniu žmogumi (Mato 5:37).

Mamai iš pradžių nepatiko, kad bendrauju su liudytojais, bet vėliau ji pasakė, kad manimi didžiuojasi. Kartą netgi išgirdau iš jos šiuos žodžius: „Žinau, kad tokiu žmogumi tapai ne dėl to, kaip buvai auklėjama, bet dėl to, ką sužinojai apie Jehovą.“ Tai išgirdusi labai nudžiugau.

Dabar jaučiu, kad mano gyvenimas turi tikslą ir prasmę. Pastaruosius devynerius metus aš su savo vyru tarnaujame visalaikiais Biblijos mokytojais. Ir nors anksčiau savęs neįsivaizdavau skelbiančios gerąją naujieną nuo durų prie durų, dabar tai darau, ir žinau, kad šis darbas yra pats geriausias, kokį tik kada teko dirbti.

 TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: DENISAS BUSYGINAS

AMŽIUS: 30

ŠALIS: RUSIJA

ANKSČIAU: UŽSIIMINĖJO KARATĖ

MANO PRAEITIS. Gimiau Permėje, o užaugau Ivanovo srityje, Furmanove — mieste, kuriame yra maždaug 40000 gyventojų. Furmanove be galo gražu; rudenį daugybė medžių nusidažo geltonai ir raudonai. Tačiau per paskutinius du praeito amžiaus dešimtmečius mieste išaugo nusikalstamumas. Gyvenome paprastai, versdamiesi menkomis pajamomis. Kartu su tėvais ir jaunesniu broliu spaudėmės vieno kambario bute.

Septynerių pradėjau mokytis karatė. Šis sportas man labai patiko, tad pasinėriau į jį visa galva. Laisvalaikį praleisdavau treniruotėse, taigi ir draugų susiradau sporto salėje. Būdamas penkiolikos išsikovojau raudonąjį diržą, o po metų — rudąjį. Su savo komanda dalyvaudavau Rusijos ir Eurazijos karatė turnyruose. Ateitis, rodės, laukia nuostabi, tačiau kai suėjo septyniolika, gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Su keletu draugų padarėme nusikaltimą ir mus suėmė. Mane nuteisė dvejus metus kalėti. Kalėjime buvo nelengva. Tačiau būtent čia pirmą kartą pamačiau Bibliją. Perskaičiau Pradžios knygą, Psalmyną ir Naująjį Testamentą. Netgi atmintinai išmokau maldą „Tėve mūsų“ ir kas vakarą prieš miegą ją sukalbėdavau, — maniau, tai ką nors pakeis.

2000-aisiais išėjau į laisvę. Nė neįsivaizdavau, ką dabar veikti, ko siekti. Pradėjau vartoti kvaišalus. Maždaug tuo laiku mirė mama. Ji man buvo brangiausias žmogus, todėl jos mirtis mane labai sukrėtė. Man pavyko mesti narkotikus, vėl pradėjau sportuoti. Po kurio laiko persikėliau į Ivanovą ir įsidarbinau maisto prekių parduotuvėje. Parduotuvės vedėja buvo Jehovos liudytoja. Ji paaiškino kai kurias pagrindines Biblijos tiesas ir paprašė vieno liudytojo reguliariai vesti man Biblijos studijas.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Gilindamasis į Bibliją sužinojau, kad Dievas žada atkurti žemėje rojų. Ši žinia mane labai sujaudino, tad panorau išsiaiškinti, ko iš manęs reikalaujama, kad galėčiau ten gyventi. Greitai supratau, kad Jehova Dievas yra nustatęs aukštas moralės normas ir nori, kad žmonės jomis vadovautųsi. Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau tik sau, bet dabar suvokiau: Jehova nori, kad galvočiau apie kitus, ugdyčiausi gerumą, taikingumą ir kitas savybes, kurių stokojau.

Kai pradėjau rimtai mąstyti apie tai, ką Jehova dėl manęs yra padaręs, — pavyzdžiui, kad už mano nuodėmes paaukojo savo Sūnų, — dėkingumas už Dievo meilę paskatino mane keistis. Perskaitęs Psalmyno 11:5 sužinojau, kad Jehova nekenčia  smurto. Tad nustojau žiūrėti televizijos laidas, kurios propagavo žiaurumus ir neapykantą. Ir nors buvo labai sunku, mečiau smurtinį sportą. O 1 Korintiečiams 15:33 užrašytas principas padėjo suprasti, kad žmonės, su kuriais bendrauju, daro man didelę įtaką, — juk todėl ir atsidūriau kalėjime. Taigi nusprendžiau nutraukti visus ryšius su tais, kuriems smurtinis sportas buvo svarbiausia.

KUO DŽIAUGIUOSI. Bendraudamas su Jehovos liudytojais ir studijuodamas Bibliją tapau sąžiningu žmogumi. Pavyzdžiui, iš Hebrajams 13:5 sužinojau, kad reikia pasitenkinti tuo, ką turiu, ir kovoti, kad neužvaldytų meilė pinigams. Klausydamas šio raginimo nustojau meluoti ir vogti.

Visuomet branginau draugystę. Praeityje mačiau, kaip godumas ir žmonių baimė ją sugriauna. Nors Jehovos liudytojai nėra tobuli, įsitikinau, kad jie laikosi Dievo normų ir labai stengiasi taikyti jo pamokymus bendraudami su kitais. Todėl su keletu iš jų artimai susidraugavau.

Galiu tik įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas, jei nebūčiau laikęsis Biblijos normų. Tikriausiai vėl sėdėčiau kalėjime arba skriausčiau kitus. Dabar turiu nuostabią žmoną, du sūnus ir visi drauge džiugiai padedame kitiems sužinoti tiesą apie Dievą.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: CHOSĖ KARLOSAS PEREIRA DA SILVA

AMŽIUS: 31

ŠALIS: BRAZILIJA

ANKSČIAU: VELDAVOSI Į GATVIŲ MUŠTYNES

MANO PRAEITIS. Užaugau purvinuose Amerikanos lūšnynuose San Paulo valstijoje. Neturėjome švaraus geriamo vandens, sanitarinės sąlygos buvo itin prastos. Mūsų rajonas garsėjo smurtiniais išpuoliais ir nusikalstamumu.

Užaugau agresyvus ir žiauraus būdo. Nuolat įsiveldavau į gatvių muštynes, todėl aplinkiniai manęs bijojo. Mano apranga, manieros ir elgesys iš tolo skelbė, kad esu pavojingas. Dažnai prisigerdavau iki sąmonės netekimo. Vartojau kvaišalus, kaip ir mano broliai. Vienas iš jų netgi mirė nuo perdozavimo.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Kai sutikau Jehovos liudytojus, jie man parodė iš Biblijos, kad Dievas visą žemę pavers rojumi (Luko 23:42, 43; Apreiškimo 21:3, 4). Taip pat sužinojau, kad mirusieji neturi sąmonės, taigi ugniniu pragaru blogų žmonių Dievas nebaudžia (Mokytojo 9:5, 6). Kaip man palengvėjo! Pažinęs Dievą panorau keisti savo gyvenimą. Vis dėlto atsisakyti kvaišalų, svaigalų, muštynių  ir nešvankios kalbos man tikrai nebuvo lengva.

Tačiau mane labai padrąsino apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti 1 Korintiečiams 6:9-11. Tose eilutėse sakoma, kad pirmajame amžiuje kai kurie prieš tapdami krikščionimis irgi turėjo blogų įpročių, tokių kaip ir aš. Ten taip pat rašoma: „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ Šie žodžiai suteikė vilties, jog ir man pavyks pakeisti savo gyvenimą taip, kad įtikčiau Dievui.

Pradėjęs bendrauti su Jehovos liudytojais įsitikinau, kad jų religija yra teisinga. Jie nuoširdžiai priėmė mane į savo būrį, nors ir žinojo, kad anksčiau smurtavau ir elgiausi agresyviai.

KUO DŽIAUGIUOSI. Jei nebūčiau pradėjęs studijuoti Biblijos ir pakeitęs savo gyvensenos, dabar tikriausiai būčiau po velėna. Džiaugiuosi galėjęs padėti vienam iš savo brolių sužinoti tiesą iš Biblijos ir išbristi iš narkotikų liūno. Be to, paskatinau ir kitus namiškius pradėti studijuoti Bibliją. Esu laimingas, kad savo gyvenimą paaukojau Dievui, kuris visais mumis labai rūpinasi.

[Anotacija 24 puslapyje]

„Nusprendžiau melstis vos pajutusi, kad kyla pagunda, o ne po to, kai jai pasidaviau. Ir tai daug ką pakeitė“