Skaitytojai klausia
Ar Dievas pateisina poligamiją?
Ne. Santuokos norma, Dievo nustatyta Edene, buvo monogamija. Vėliau šios normos laikytis Jėzus Kristus liepė savo sekėjams (Pradžios 2:18-24; Mato 19:4-6).
Bet argi ikikrikščioniškaisiais laikais gyvenę vyrai, tokie kaip Abraomas, Jokūbas, Dovydas ir Saliamonas, neturėjo daugiau negu po vieną žmoną? Tas tiesa, tačiau ką Biblija atskleidžia apie tokį santuokinį gyvenimą? Iš Biblijos sužinome, jog dėl to Abraomo ir Jokūbo šeimose būta vaidų ir nesantaikos (Pradžios 16:1-4; 29:18—30:24). Vėliau į Dievo Įstatymą buvo įtrauktas nurodymas kiekvienam karaliui: „Jis neturės daug žmonų, kad jo širdis nenukryptų“ (Pakartoto Įstatymo 17:15, 17, Brb). Saliamonas šio priesako nepaisė ir žmonų vedė daugiau kaip 700! Pasekmės buvo liūdnos: dėl blogos visų tų moterų įtakos jo širdis išties atitolo nuo Jehovos (1 Karalių 11:1-4). Akivaizdu, poligamija Biblijoje vertinama nepalankiai.
Dėl to kai kam gali kilti klausimas, kodėl tad Dievas pakentė poligamiją savo tautoje? Pagalvok: gal kada nors namuose turėjai kokį baldą, kurį reikėjo išmesti, tačiau manei, jog to daryti kol kas neverta, nes vis tiek neturi kuo jo pakeisti, — tad kantriai laukei progos. Žinoma, Dievo keliai ir mintys toli lenkia mūsų kelius ir mūsų mintis (Izaijo 55:8, 9). Vis dėlto galime įžvelgti kelias priežastis, kodėl Dievas kurį laiką toleravo poligamiją.
Prisiminkime, Edene Jehova pažadėjo atsiųsti „sėklą“, kuri galiausiai sunaikins Šėtoną. Vėliau Abraomui buvo pasakyta, kad jis taps didelės tautos tėvu ir kad pažadėtoji Sėkla kils iš jo šeimos linijos (Pradžios 3:15, Brb; 22:18). Šėtonas buvo pasiryžęs sukliudyti tai Sėklai ateiti. Visomis įmanomomis priemonėmis jis stengėsi sunaikinti senovės Izraelio tautą. Pavyzdžiui, pastūmėdavo ją į nuodėmę, kad ji prarastų Dievo malonę ir apsaugą.
Idant padėtų išvengti Šėtono spąstų, Jehova nuolat siuntė pranašus perspėti Izraelį, kai šis imdavo krypti nuo teisingų normų. Tačiau Dievas gerai žinojo, kad jo tauta dažnai sulaužys net pačius svarbiausius įsakymus, kaip antai, draudžiančius stabmeldystę (Išėjimo 32:9). Jeigu jiems nepavyksta paklusti tokiam svarbiam įsakymui, kaip tad jie klausys nurodymo vengti poligamijos? Puikiai žinodamas žmogaus prigimtį, Jehova matė, jog tada dar nebuvo tinkamas metas panaikinti šį paprotį, tomis dienomis jau tvirtai įsigalėjusį. Uždraudus poligamiją, Šėtonas būtų labai lengvai nuvedęs Izraelį į nuodėmę.
Dievas toleravo poligamiją ir dėl kitų priežasčių. Ji leido tautai sparčiai didėti. Būdama gausi, Izraelio tauta galėjo išlikti iki Mesijo atėjimo. Be to, vyraujant poligamijai, daugiau moterų turėjo prieglobstį ir šeimą, o tai tikra apsauga pavojingais laikais.
Taip pat verta atminti, kad poligamijai pradžią davė ne Jehova. Jis tik pakentė šį paprotį tam tikrą laiką ir griežtai reguliavo, kad niekas nebūtų skriaudžiamas (Išėjimo 21:10, 11; Pakartoto Įstatymo 21:15-17). Nusprendęs poligamiją tarp savo garbintojų panaikinti, Jehova per savo Sūnų grąžino Edene įvestą santuokos normą. Jėzus savo sekėjams uždraudė poligamiją (Morkaus 10:8). Taigi dar akivaizdesnė tapo ši tiesa: Mozės įstatymas buvo geras savo laiku, bet „Kristaus įstatymas“ yra geresnis (Galatams 6:2).