Didžiausio Centrinės Amerikos ežero lobiai

NORS Nikaragva yra maža šalis, čia tyvuliuoja didžiausias visoje Centrinėje Amerikoje žemyninis vandens telkinys — Nikaragvos ežeras. Įdomu, kad jis tikriausiai yra vienintelis gėlo vandens ežeras, kuriame veisiasi jūrinės žuvys: rykliai, kardžuvės bei tarpūnai. Mokslininkai įsitikinę, jog kadaise čia buvo Ramiojo vandenyno įlanka, tačiau išsiveržęs ugnikalnis atitvėrė ją nuo vandenyno. Ilgainiui vandens druskingumas sumažėjo, ir sūriavandenės žuvys prisitaikė prie naujų sąlygų.

Nikaragvos ežeras yra apie 30 metrų virš jūros lygio, jo ilgis — maždaug 160 kilometrų, o plotis kai kur siekia 70 kilometrų. Ežere gausu salų salelių — daugiau kaip keturi šimtai; kokie trys šimtai iš jų susitelkę apie Asesės pusiasalį, esantį šiauriniame ežero gale visai šalia Granados. Jos yra vadinamos Granados salynu.

Didžiausia sala — Ometepė plyti pačiame ežero viduryje. Ši sala, maždaug dvidešimt penkių kilometrų ilgio ir trylikos kilometrų pločio, sudaryta iš dviejų ugnikalnių, sujungtų sąsmauka. Įspūdingas simetriško kūgio formos ugnikalnis Konsepsjonas virš jūros lygio iškilęs 1610 metrų. Jis iki šiol aktyvus ir yra tikra šiaurinės salos dalies puošmena. Kitas ugnikalnis, 1394 metrų aukščio Madera, jau senokai užgesęs. Apsiklojęs vešlia augalija jis savo žiotyse slepia ūkanotą ežeriuką.

Nikaragvos ežeras pritraukia nemažai turistų. Jie atvyksta pasigrožėti žmogaus rankos nepaliesta atogrąžų gamta, pamatyti senųjų civilizacijų paliktus pėdsakus. Tačiau tai ne visi šio ežero lobiai, jis ypatingas dar kai kuo.

Bendruomenė ant vandens

Granados salos stebina didžiule atogrąžų augalų ir gyvūnų įvairove. Tankiuose miškuose, dengiančiuose daugumą šių vulkaninių salų, žydi neregėto grožio gėlės. Pakrantėse gali pamatyti garnius — mažąjį melsvąjį ir didįjį baltąjį, taip pat erelį žuvininką, amerikinį žalčiakaklį, kormoraną ir kitus vandens paukščius. Džiunglių pakraščiuose lizdus suka didelės rudos spalvos Psarocolius montezuma. Jų lizdai kabo ant didelių medžių šakų ir pavojingai siūbuoja pučiant nuo ežero smagiam vėjeliui.

 Kai kurios salelės yra gyvenamos. Ten įsikūrę žvejai, vasarnamius pasistatę turtingieji. Salose taip pat yra keletas mokyklų, kapinės, restoranai ir barai. Salynas — nelyginant koks kaimelis, bendruomenė ant vandens.

Kasryt mėlyna ir balta spalva dažyta valtis plaukia nuo vienos salelės prie kitos, surinkdama vaikus į mokyklą. O štai ir plaukiojanti parduotuvė — kanoja salų gyventojams pristatomi vaisiai ir daržovės. Įprastas reginys čia žvejai, metantys tinklus, ir moterys, skalbiančios ežere.

Jehovos liudytojai irgi turi ką veikti. Jie plaukia pas žmones ir skelbia jiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Tačiau kur tokioje neįprastoje vietovėje pastatyti Karalystės salę, kad žmonės galėtų rinktis ir studijuoti Dievo Žodį, Bibliją? Tikrai nelengva užduotis. Kadangi Biblijoje raginama ‘nepraleisti savųjų susirinkimų’, liudytojai rado įdomią išeitį — sugalvojo pastatyti pirmąją Nikaragvoje plaukiojančią Karalystės salę! (Hebrajams 10:25)

Plaukiojanti Karalystės salė

Viena Jehovos liudytojų sutuoktinių pora 2005-ųjų lapkritį atsikėlė į Granados salyną. Po kelių mėnesių šie visalaikiai tarnai ėmė kviesti žmones į kasmetinį Jėzaus Kristaus mirties minėjimą. Kaip jiems buvo malonu, kad į renginį atėjo 76! Tada pora suprato, kad šioje vietovėje būtina pradėti reguliariai vesti krikščionių sueigas. Kadangi tinkamos vietos sueigoms rasti nepavyko, pora ėmė brandinti vieną sumanymą. Kodėl gi nepastačius plaukiojančios Karalystės salės, kad prireikus būtų galima ją perplukdyti į bet kurią žmonėms patogią vietą?

Ši išradinga pora, niekad anksčiau nedariusi nieko panašaus, kibo į darbą. Jie, padedami dar šešių savanorių, plušo prie statinio visą mėnesį. Naujoji sueigų vieta buvo paprasčiausias plaustas. Statytojai plieniniais vamzdžiais sujungė dvylika 150 litrų statinių, pripildytų suspausto oro, kad plaustas plūduriuotų. Grindims panaudojo klijuotą fanerą, o stogui — brezentą. Kiekvieną vakarą statytojai melsdavosi, kad sumanymas pavyktų, nes nebuvo tikri, ar jų statinys plūduriuos vandenyje. Ir jis plūduriavo!

 Pirma viešoji sueiga naujoje salėje įvyko 2006 metų birželio 10-ąją. Kitą dieną broliai plaustą nutempė į kitą salyno pusę, kad ir čia žmonės galėtų dalyvauti sueigoje. Per abi dienas sueigos programą išklausė 48 asmenys, nors kai kuriems teko daugiau nei pusę valandos eiti per džiungles. Visi be galo džiaugėsi, kad pagaliau turi nuosavus garbinimo namus!

Sueigos šioje Karalystės salėje tikrai savitos. Klausytojai girdi ne tik kalbėtoją. Šalimais švelniai pliuškena ežero vilnys, iš tolumos kartais ataidi beždžionės stūgavimai. Vietiniai gyventojai greitai priprato prie naujojo statinio. Kai plaustą tempia iš vienos vietos į kitą, jie pamojuoja sveikindamiesi. Kas savaitę į šią plaukiojančią Karalystės salę mokytis Biblijos tiesų ir pasidžiaugti bendratikių draugija susirenka per 20 žmonių. Ši Karalystės salė pasirodė besanti tikras lobis!

Ometepės saloje

Už maždaug 50 kilometrų į pietus nuo Granados tyso Ometepės sala. Jau nuo seno daug kas troško čia įsikurti — gamta pasakiškai graži, dirvožemis derlingas. Būtent šioje saloje aptikti pirmieji ūkininkavimo Nikaragvoje pėdsakai. Šiuo metu Ometepės saloje gyvena maždaug 42000 žmonių. Verčiasi jie žvejyba, augina kukurūzus, bananus, kavą ir kitas maistines kultūras. Gyvūnų įvairovė tiesiog įspūdinga. Prieglobstį čia randa pulkai spygaujančių papūgų, tarp šakų šmėkščioja mėlynomis ir baltomis plunksnomis pasipuošę ilgauodegiai paukščiai Calocitta formosa, po medžius karstosi daugelio mėgstamos beždžionėlės kapucinai.

Ometepės salos gyventojai dažnai turi progą išgirsti skelbiamą gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. 1966-aisiais pasikrikštijusių liudytojų tebuvo aštuoni, o dabar yra keturios klestinčios bendruomenės, kuriose tarnauja 183 skelbėjai. Kiekviena bendruomenė turi savą, patogioje vietoje pastatytą Karalystės salę. Šiandien čia vienam skelbėjui tenka 230 žmonių.

Jehovos liudytojai Ometepėje metams bėgant patyrė ir sunkumų. Štai 1980-aisiais priešininkai sudegino Karalystės salę Meridoje, bet po ketverių metų išaugo kita. Broliai čia rinkosi iki 2003-iųjų, kol pastatė naują gražią Karalystės salę. Kiek džiaugsmo tai suteikė šešiasdešimčiai vietinės bendruomenės narių!

Mojogalpoje Karalystės salė suprojektuota ir pastatyta taip, kad joje būtų galima surengti ir didesnius sambūrius. Salės gale po stogeliu įrengta pakyla; nuo stogelio prireikus ištempiamas tankus audinys, o po juo pristatoma suolų. Čia vietos Jehovos liudytojai kartu su savo draugais iš aplinkinių salų tarpais vis susirenka į asamblėjas. Šiuose sambūriuose būna krikštijami nauji Jėzaus Kristaus mokiniai ir Nikaragvos ežeras puikiai tam tinka (Mato 28:19).

Ar ežero lobiai bus išsaugoti?

Nikaragvos ežeras yra milžiniškas ir tikriausiai dėl įspūdingo dydžio visada rodėsi nepažeidžiamas. Tačiau taip tik atrodė. Švarius ežero vandenis vis labiau teršia įvairios žemės ūkio ir pramoninės atliekos bei nuosėdos, nešamos iš kirtimų.

Ateitis parodys, ar vietinių gyventojų bei valdžios pastangos sustabdyti taršą bus vaisingos. Bet jeigu jiems ir nepavyks užkirsti kelio niokojimui, mūsų Kūrėjas pasirūpins, kad visi žemės lobiai — žydrieji ežerai, nuostabios salos, stulbinanti gyvūnija — nepražūtų, bet atitektų dievobaimingiems žmonėms. „Teisieji paveldės žemę, — žadama Biblijoje, — ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Plaukiojančioje Karalystės salėje vyksta sueigos