Laiškas iš Bolivijos

Neturtinga, bet laiminga ir kupina vilties

TARNAUJU misioniere vienoje besivystančioje šalyje. Kasdien regiu skurstančius ir vargstančius žmones, tačiau iki šiol prie to nepripratau. Kaip trokštu, kad visi kuo greičiau būtų išvaduoti iš kančių! Žinau, jog tik Dievo Karalystė pašalins visus vargus, vis dėlto ne kartą mačiau, kaip žmogus, pradėjęs vadovautis Dievo Žodžiu, tampa laimingas, nors ir toliau gyvena skurdžiai. Vienas toks pavyzdys — Sabina.

Prieš kelerius metus Sabina su dviem mažylėmis ant rankų akimis lydėjo savo vyrą, lipantį į seną autobusą, — jis išvažiavo į kitą šalį ieškoti pelningesnio darbo. Bėgo savaitės, mėnesiai, metai, o vyras namo taip ir negrįžo. Nuo pat pirmos jo išvykimo dienos Sabina triūsė nesudėdama rankų, kad aprūpintų save ir dukreles, Mileną ir Giljan.

Kai pirmą sykį sutikau Sabiną, buvo popietė. Moteris dirbo sesers parduotuvėje ir kantriai aptarnavo įnoringus pirkėjus. Buvo matyti, kad pluša ji nuo pat ankstaus ryto, — akys kone merkėsi iš nuovargio. Paklausiau, gal norėtų kartu su savo dukromis studijuoti Bibliją. „Norėčiau, tik visai neturiu laiko, — tarė. — Bet gerai būtų, kad mergaitės su jumis studijuotų.“ Sutikau. Bestudijuodama su mergaitėmis pažinau ir pačią Sabiną. Supratau, kaip sunkiai ji verčiasi.

Sabinos diena prasideda ketvirtą ryto. Mergaitės jų vieno kambario būstelyje dar kietai miega, kai Sabina deda ant ugnies didžiulį senutėlį aliumininį puodą. Ji ruošia mėsos įdarą pyragėliams, kuriuos parduodama užsidirba pragyvenimui, o tešlą šiems aštroko skonio kepiniams Sabina užminkė iš vakaro.

Paskui ima krauti į skolintą vežimėlį visa, ko prireiks tą dieną: skėtį apsisaugoti nuo saulės, viryklėlę, nedidelį dujų balioną, stalą, kėdes, puodus, aliejų. Taip pat įdeda paruoštą mėsą, tešlą ir keliolika litrų naminės gaivos.

Šeštą valandą Sabina su mergaitėmis jau susiruošusios eiti. Jos užrakina duris. Veidai be jokios išraiškos, jos nekalba, nesijuokia. Visas dėmesys ir jėgos sutelktos į laukiantį darbą. Panašų vaizdą pro misionierių namų langą rytais regiu labai dažnai. Išties Sabina tėra viena iš gausybės Bolivijos moterų, kasdien dar neišaušus išeinančių iš savo namų į gatves pardavinėti maisto bei gėrimų.

 Pusę septynių, kai iš už kalno išlenda saulė, Sabina su dukromis pasiekia savąjį kampą. Tylomis iškrausto vežimą, įsirengia kilnojamąją virtuvėlę. Sučirška į įkaitintą aliejų panardintas pyragėlis. Gaiviame ryto ore pasklinda gardus kvapas. Netrukus jis privilioja išalkusių pirkėjų.

„Kiek jums?“ — klausia Sabina pirmojo. Nė nežvilgtelėjęs į ją užsimiegojęs vyriškis parodo du pirštus, ir Sabina įduoda jam du karštus rusvus pyragėlius. Tada pasiima ištiestą menką uždarbį. Tokie mainai per dieną kartosis šimtus kartų. Pardavusi paskutinį pyragėlį, Sabina su mergaitėmis susirenka mantą ir patraukia namo. Nors moters kojos jau apsunkusios, ji skuba į kitą darbą — sesers parduotuvę.

Kai atėjau ten pirmą kartą studijuoti Biblijos su jos mergaitėmis, kampe jau stovėjo du suoliukai. Nuo pat pradžių Milena ir Giljan, tuomet devynerių ir septynerių, su džiaugsmu laukė kiekvienos mūsų pamokėlės ir stropiai joms ruošėsi. Ilgainiui šios drovios mergaitės ėmė vis atviriau bendrauti ir mes susidraugavome. Tai sušildė Sabinos širdį. Netrukus ji irgi nusprendė studijuoti Bibliją, nors ir buvo baisiai užsiėmusi.

Kuo daugiau žinių Sabina įgijo, tuo labiau didėjo jos meilė Jehovai Dievui. Dabar ją užliejo naujas jausmas — laimė. Ši, anksčiau nuolat pavargusi ir prislėgta gatvės prekiautoja, visiškai pasikeitė. Ji atsitiesė, pakėlė galvą, suspindo jos akys. „Nuo Sabinos veido nenyksta šypsena, — sakė jos sesuo. — Anksčiau ji retai kada nusišypsodavo.“ Kiti taip pat pastebėjo, kaip Sabina ir jos dukros atsigavo. Pagaliau ji patenkino savo troškimą sužinoti tiesą apie Dievą.

Sabinai patiko gilintis į Biblijos mokymus, tačiau įknibusi į darbus ji vis nerasdavo laiko lankyti krikščionių sueigų. Vis dėlto vieną sykį ji priėmė mano pasiūlymą ir atėjo į Karalystės salę. Nuo to karto sueigų nebepraleido. Krikščionių bendruomenėje Sabina susirado tikrų draugų ir pati patyrė, kad Jehova iš tikrųjų pasirūpina tais, kurie jį myli ir daug ką aukoja, stengdamiesi jam tarnauti (Luko 12:22-24; 1 Timotiejui 6:8).

Žinias, kurių sėmėsi, Sabina labai brangino ir troško dalytis jomis su aplinkiniais. Bet aiškino: „Vos tik pagalvoju, kad reikės viešai su kitais kalbėtis apie Bibliją, suvirpu iš baimės.“ Taip pat mąstė: „Ar aš, drovi, menkai išsilavinusi moteris, kada nors sugebėsiu mokyti kitus?“ Vis dėlto apsvarsčiusi, kiek gero patyrė, kaip nuostabiai pagerėjo pačios gyvenimas, Sabina ryžosi tam svarbiam žingsniui — skelbti gerąją naujieną. Be to, suvokė, kad turi būti pavyzdys dukroms. Taigi moteris ėmė kitiems pasakoti apie puikius Dievo pažadus. Jos mergaitės su džiaugsmu skelbė drauge.

Dabar Sabina nė kiek neprimena tos nelaimingos moters, kuri sunkiai triūsė diena iš dienos. Žinoma, ji nepralobo, bet pasikeitė jos požiūris į gyvenimą. Ji pasikrikštijo ir skelbia kitiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę — valdžią, kuri visiems laikams iš žemės pašalins skurdą ir visa, kas sukelia sielvartą (Mato 6:10).

Penkios ryto. Sabina ir vėl susiruošusi palikti savo namus. Tik šį rytą ji neketina pardavinėti pyragėlių. Ji susitiks su grupe bendratikių ir gatvėje jie drauge liudys Biblijos žinią. Kas savaitę skirdama šiek tiek laiko padėti kitiems sužinoti Biblijos tiesą Sabina tapo dar laimingesnė. Ji užrakina duris ir plačiai šypsodamasi išeina į gatvę. Ir ne vežimėlį ji šįsyk stumia, o nešasi didelę rankinę. Joje yra Biblija ir ja pagrįstų leidinių, padėsiančių įžiebti žmonėms viltį. Sabina drąsiai su šypsena lūpose sako: „Nė nemaniau, jog kada nors sugebėsiu kalbėtis apie Bibliją su kitais. Kaip man patinka skelbti!“