Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Žvejyba Galilėjos ežere

Žvejyba Galilėjos ežere

Žvejyba Galilėjos ežere

KOKIOMIS sąlygomis pirmajame mūsų eros amžiuje darbavosi Galilėjos ežero žvejai? Žinodami jas, geriau suprasime kai kuriuos Evangelijų pasakojimus — pavyzdžiui, tokius, kaip aptartieji ankstesniame straipsnyje.

Galilėjos ežeras yra maždaug 21 kilometro ilgio ir 12 kilometrų pločio. Žvejai tame žuvingame gėlo vandens telkinyje triūsė jau nuo seno. Netgi vieni iš Jeruzalės vartų vadinosi Žuvų vartai, nes toje vietoje, matyt, būta žuvų turgaus (Nehemijo 3:3). Dalis ten parduodamos žuvies būdavo sugauta Galilėjos ežere.

Apaštalas Petras buvo kilęs iš Betsaidos miestelio, įsikūrusio Galilėjos ežero pakraštyje. Jo pavadinimas galbūt reiškia „žvejo namai“. Dar vienas iš paežerės miestų vadinosi Magadanas, arba Magdala, — ten Jėzus nuvyko su savo mokiniais praėjus kuriam laikui nuo to, kai buvo ėjęs vandens paviršiumi (Mato 15:39). Pasak vieno žinovo, graikiškas pastarosios gyvenvietės pavadinimas galėtų būti išverstas „žuvų perdirbimo miestelis“. Ten veikė stambios perdirbimo įmonės, kuriose sugautas žuvis džiovindavo, sūdydavo, taip pat marinuodavo moliniuose ąsočiuose, vadinamuose amforomis. Šiuos gaminius gabendavo, matyt, į visas Izraelio vietoves ir netgi svetur.

Taigi žvejyba, žuvų perdirbimas ir realizavimas Jėzaus laikų Galilėjoje buvo plačiai išvystyta verslo sritis. Atrodo, ekonominės naudos iš jos turėjo gauti daugelis to krašto gyventojų. Vis dėlto taip manyti klaidinga. Žvejyba „nebuvo „laisvoji verslininkystė“, kaip kad galbūt įsivaizduoja šiuolaikiniai Naujojo Testamento skaitytojai“, — sako vienas mokslininkas. Tai buvo „valstybės reguliuojamas verslas, nešantis pelną elitui“.

Galilėją valdė tetrarchas Erodas Antipas — Romos paskirtas karalius. Taigi jo valdžioje buvo krašto keliai, uostai ir gamtos ištekliai — kasyklos, miškai, dirbama žemė bei žuvingi vandenys. Mokesčiai už visas tas gėrybes sudarė didelę dalį Erodo pajamų. Visų detalių apie pirmojo amžiaus Galilėjoje taikytą mokesčių politiką nežinome, tačiau atrodo, kad iš esmės Erodas tvarkėsi panašiai kaip helenistiniai valdovai arba kaip Roma kitose savo rytinėse provincijose. Tikriausiai didžioji dalis iš krašto ekonomikos bei gamtos išteklių gauto pelno nusėsdavo elito, o ne eilinių žmonių kišenėse, nors pastarieji ir atlikdavo visus sunkiausius darbus.

Mokesčių našta

Geriausi Galilėjos žemės plotai Jėzaus laikais priklausė karaliaus rūmams ir buvo padalyti į didelius sklypus. Erodas Antipas dovanodavo juos savo didžiūnams bei kitiems, nusipelniusiems jo malonės. Brangiai atsieinančią Erodo prabangą, ambicingus statybų projektus, išpūstą administracinį aparatą, visokiausias dovanas draugams ir miestams — viską finansuoti turėjo Erodo pavaldiniai. Todėl teigiama, kad paprastiems žmonėms buvo užkrauta be galo sunki mokesčių, rinkliavų ir muitų našta.

Erodas taip pat turėjo vidaus vandenų verslininkystės monopolį. Todėl verstis žvejyba buvo galima tik arba bendradarbiaujant su karaliaus įmone, arba turint dovanotą žvejybos plotą. Karaliaus administracijos tiesiogiai kontroliuojamose teritorijose dirbo mokesčių tarpininkai arba aukšto rango mokesčių rinkėjai — turtingi žmonės, aukcione nusipirkę teisę rinkti mokesčius. Jie turėjo įgaliojimus sudaryti su žvejais sutartis dėl teisės žvejoti. Už tai pastarieji turėdavo susimokėti. Kai kurių Biblijos komentatorių manymu, Matas galėjo būti tų aukšto rango mokesčių rinkėjų pavaldinys, vietinis „karališkųjų žvejybos teisių įgaliotinis“, mat jo mokesčių rinkykla stovėjo Kafarnaume — svarbiame Galilėjos ežero žvejų mieste. *

Pirmojo ir antrojo amžių prieš mūsų erą įrodymai liudija, kad mokesčius Palestinoje dažnai mokėdavo ne pinigais, o natūra. Taigi kai kurie žvejai už teisę verstis žvejyba atiduodavo nuo 25 iki 40 nuošimčių laimikio. Iš senųjų rašytinių šaltinių matyti, kad bent kai kuriose Romos valdomose teritorijose žvejybos monopolį turėjo valstybė. Šį verslą prižiūrėdavo inspektoriai. Pavyzdžiui, Pisidijoje jie sergėdavo, kad niekas nežvejotų neturėdamas tam teisės ir kad laimikį žvejai parduotų tik įgaliotiems prekybos tarpininkams, o pastarieji irgi buvo kontroliuojami bei apmokestinami valstybės.

Koks buvo šitokių suvaržymų ir mokesčių rezultatas? Vieno tyrinėtojo žodžiais, „karalius arba žūklės ploto savininkas uždirbdavo labai daug, o patys žvejai — visai mažai“. Negailestingi mokesčiai smarkiai apkarpydavo ir kitokia veikla besiverčiančiųjų uždarbį. Aišku, mokėti mokesčių žmonės niekada per daug nemėgo. Tačiau visuotinis priešiškumas mokesčių rinkėjams, apie kurį skaitome Evangelijose, kilo ir todėl, kad šitie valdininkai būdavo godūs, nesąžiningi ir lobo versdami paprastus žmones mokėti daugiau negu privalu (Luko 3:13; 19:2, 8).

Žvejai Evangelijose

Iš Evangelijų sužinome, kad Simonas Petras turėjo žvejybos verslo partnerių. Rašoma, kad, kviesdamiesi pagalbos susitvarkyti su stebuklingai užgriebtu valksmu, Petro vyrai „pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje“ (Luko 5:3-7). Tyrinėtojų tvirtinimu, „žvejai galėjo burtis į „kooperatyvus“, [...] kad išgalėtų įpirkti teisę žvejoti“. Galbūt šitaip leidimą verstis gavo ir Zebediejaus sūnūs, Petras, Andriejus bei jų partneriai.

Ar valtys bei kiti žvejybos reikmenys buvo tų žvejų nuosavybė, Biblijoje nepasakyta. Kai kurie mano, jog taip. Rašoma, kad Jėzus įlipo į valtį, „kuri buvo Simono“ (Luko 5:3). Tačiau viename specializuotame straipsnyje pažymima: „Yra bent jau tikimybė, kad kooperatyvo naudojamos valtys iš tiesų priklausė brokeriams.“ Taigi tikėtina ir viena, ir kita. Rašte dar paminėta, kad Jokūbas ir Jonas taisė tinklus. Tikriausiai žvejams tekdavo ir derėtis dėl kainos, kad parduotų savo laimikį, ir esant reikalui samdytis padienių darbininkų.

Vadinasi, pirmajame amžiuje Galilėjos žvejų gyvenimas buvo kur kas sudėtingesnis, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie buvo priklausomi nuo gan sudėtingos ekonominės sistemos. Atsižvelgiant į tai, Evangelijų pasakojimai apie žvejus, apie žūklę bei atitinkami Jėzaus pasakymai įgauna kur kas gilesnę prasmę. Be to, imame labiau vertinti Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono tikėjimą. Juk iš žvejybos jie užsidirbdavo pragyvenimui. Kiek jiems tas verslas sekėsi, sunku tiksliai pasakyti, bet Jėzaus pašaukti jie tuojau paliko savo priprastą darbą, paliko nuolatinių pajamų šaltinį ir tapo „žmonių žvejais“ (Mato 4:19).

[Išnaša]

^ pstr. 9 Apaštalas Petras tikriausiai persikėlė iš Betsaidos į Kafarnaumą, kur kartu su savo broliu Andriejumi ir Zebediejaus sūnumis turėjo žvejybos verslą. Jėzus irgi kurį laiką gyveno Kafarnaume (Mato 4:13-16).

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Hulos ežeras

Betsaida

Kafarnaumas

Magadanas

Galilėjos ežeras

Jeruzalė

Negyvoji jūra

[Šaltinio nuoroda]

Todd Bolen/Bible Places.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Todd Bolen/Bible Places.com