IŠLAIKYTI gerus santykius sutuoktiniams gali būti nelengva, o jeigu vienas netikėtai suserga lėtine liga, sunkumų greičiausiai tik padaugės. * Gal ir jums tenka slaugyti sutuoktinį? Jeigu taip, ramybės turbūt neduoda, pavyzdžiui, tokios mintys: „Ar ištversiu, jei mylimo žmogaus sveikata dar suprastės? Kaip ilgai įstengsiu rūpintis juo, gaminti valgyti, tvarkyti namus ir uždirbti duoną? Kodėl jaučiuosi kaltas, kad esu sveikas?“

Kita vertus, ir ligos kamuojamas sutuoktinis galbūt nerimauja: „Kaip galiu gerbti save, jei nepajėgiu atlikti pareigų šeimai? Gal sutuoktinis pyksta, kad sergu? Ar tai jau viskas, ar mūsų laimė baigėsi?“

Deja, kai kurios santuokos išyra neatlaikiusios įtampos, atsiradusios dėl vieno iš sutuoktinių lėtinės negalios. Vis dėlto tai nereiškia, kad jūsų santuoka pasmerkta žlugti.

Daugelis porų ištveria šį išbandymą, jų santykiai netgi sustiprėja. Pakalbėkime apie Jošiakį ir Kazuko. Po stuburo traumos Jošiakis pats nebeįstengia pajudėti. Kazuko pasakoja: „Be mano pagalbos vyras negali nieko. Turiu nuolat jam padėti, todėl įsiskaudo kaklą, pečius, rankas. Gydausi ambulatoriškai ortopedinėje ligoninėje. Neretai jaučiu, kad jėgos senka.“ Tačiau kad ir kaip sunku, Kazuko džiaugiasi: „Mudu dar labiau suartėjome.“

Tad kas padeda tokiomis sunkiomis aplinkybėmis būti laimingiems? Jei vyras ir žmona ligą laiko ne vieno, bet abiejų priešu, jiems pavyksta neprarasti džiaugsmo ir nenusivilti savo santuoka. Juk jeigu serga vienas, kenčia abu, nors kiekvienas ir kitaip. Koks glaudus ryšys sieja vyrą ir žmoną,  rašoma Biblijoje, Pradžios 2:24: „Vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ Taigi, jei sutuoktinis serga lėtine liga, labai svarbu abiem laikytis išvien.

Be to, tyrimai rodo, kad poros, kurių santykių liga neatšaldo, susitaiko su savo padėtimi ir išmoksta prie jos prisiderinti. Daugelis jų sprendimų panašūs į nesenstančius Biblijos patarimus. Panagrinėkime tris iš jų.

„Dviem geriau negu vienam“, — tvirtinama Mokytojo 4:9. Kodėl? Kaip aiškinama 10 eilutėje, „jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“. Ar padedate savo antrajai pusei „atsikelti“, — ar išreiškiate dėkingumą?

Ar stengiatės įžvelgti, kaip galėtumėte vienas kitam padėti? Jongas, kurio žmoną ištiko dalinis paralyžius, sako: „Stengiuosi niekuomet nepamiršti žmonos. Kai pasijuntu ištroškęs, pagalvoju, gal ir ji ištroškusi. Jei užsimanau išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, paklausiu jos, gal norėtų eiti kartu. Skausmu dalijamės perpus ir ištverti stengiamės drauge.“

O jei sutuoktinio pagalbos reikia jums, pagalvokite, ar įstengtumėte ką nors daryti pats, nepakenkdamas savo sveikatai? Jeigu taip, tai galbūt pakeltų jūsų savigarbą, o antrajai pusei sumažėtų rūpesčių.

Nemanykite, kad geriausiai išmanote, kaip pasirūpinti sutuoktiniu. Tiesiog paklauskite jo, kokios pagalbos jam labiausiai reikėtų. Straipsnio pradžioje minėta Nensi galiausiai pasakė vyrui, kaip jaučiasi nieko nenutuokdama apie finansinę šeimos padėtį. Dabar vyras apie pinigus su ja kalba atviriau.

„Viskam yra metas“, — rašė išmintingas senovės karalius Saliamonas (Mokytojo 3:1). Tačiau kai lėtinė liga jaukia šeimos gyvenimą, nepulti į kraštutinumus, rodos, neįmanoma. Tad ką galėtumėte daryti, kad gyvenime išlaikytumėte bent šiokią tokią pusiausvyrą?

Abu drauge pasistenkite retkarčiais, taip sakant, pailsėti nuo ligos — išmesti ją iš galvos. Pasvarstykite, gal vis dar pajėgiate daryti ką nors, kas anksčiau abiem teikė džiaugsmo. Jeigu ne, ko naujo galėtumėte imtis? Kodėl gi nepabandžius, pavyzdžiui, tiesiog drauge paskaityti? O gal ryžtumėtės sunkesnei užduočiai — mokytis naujos kalbos? Kai jūsų gyvenimas ir mintys suksis ne vien apie ligą, savitarpio ryšys sustiprės. Tada išties jausitės „vienu kūnu“ ir būsite laimingesni.

Pusiausvyrą gyvenime išlaikyti padės ir bendravimas su kitais žmonėmis. Patarlių 18:1 rašoma: „Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.“ Ar pastebėjote, kad uždarumas, kaip galima suprasti iš šios eilutės, neigiamai veikia žmogaus mintis? O štai pabendravus su kitais nuotaika galbūt pagerės ir vėl gebėsite blaiviai vertinti savo aplinkybes. Tad kodėl gi nepasikvietus ko nors į svečius?

Kartais į kraštutinumus puola ir ligoniu besirūpinantys sutuoktiniai. Kai kurie užsikrauna pernelyg daug darbų, dėl to laikui bėgant nuvargsta ir pakenkia savo pačių  sveikatai. Galiausiai taip save nualina, jog nebepajėgia rūpintis mylimu sutuoktiniu. Tad jeigu jums tenka slaugyti lėtine liga sergantį vyrą ar žmoną, nenumokite ranka į savo paties poreikius. Retkarčiais skirkite laiko pailsėti, atsigauti. * Kai kurie įsitikino, jog palengvėja apie savo rūpesčius pasikalbėjus su patikimu draugu, geriausia tos pačios lyties.

Biblija įspėja: „Nesakyk: ‘Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?’“ (Mokytojo 7:10). Taigi, nemąstykite, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei ne liga. Atminkite: šiame pasaulyje būti visiškai laimingam neįmanoma. Svarbiausia išmokti prisitaikyti prie esamos padėties.

Kas gi galėtų judviem padėti? Aptarkite, kas abiem teikia džiaugsmo. Džiaukitės net ir bent kiek pagerėjusia sveikata. Pamąstykite, ko galėtumėte su nekantrumu laukti, nusistatykite realius tikslus, kurių drauge siektumėte.

Štai Šiodžis ir Akiko džiaugiasi paklausę minėto patarimo. Kai Akiko buvo diagnozuota fibromialgija, ji su vyru turėjo nutraukti savo specialią visalaikę krikščionišką tarnybą. Ar jiedu nusiminė? Be abejo. Vis dėlto panašioje padėtyje atsidūrusioms poroms Šiodžis pataria: „Nemąstykite apie tai, ko nebepajėgiate daryti, antraip visai nusiminsite. Stenkitės būti optimistai. Jei ir turite vilties, jog kada nors galėsite grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, kol kas galvokite tik apie tai, kas svarbu dabar. Man tai reiškia, kad visą savo dėmesį turiu skirti žmonai, jai padėti.“ Šis naudingas patarimas pravers ir jums, jeigu rūpinatės sergančiu sutuoktiniu.