„Pirmieji krikščionių filosofai perėmė graikų sampratą, kad žmogus turi nemirtingą sielą; jie manė, kad siela yra sukuriama Dievo ir su kūnu sujungiama pastojimo metu“ (The New Encyclopædia Britannica [1988], t. 11, p. 25).

„Jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmyno 146:4).

Biblijoje dar sakoma, jog „mirusieji nieko nebežino“. Taip pat aiškinama, kad mirusieji negali nei mylėti, nei neapkęsti ir kad kape nebėra „jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties“ (Mokytojo 9:5, 6, 10). Mes esame mirtingi, ir mums mirus jokia siela ar dvasia neišlieka. Mūsų gyvybė — tarsi žvakės liepsna. Žvakę užpūtus liepsna juk niekur neklajoja. Jos tiesiog nebėra.

Nuo pat pradžios mokymas, kad kažkuri žmogaus dalis yra nemirtinga ir kūnui mirus išlieka, iškėlė nemažai klausimų, pavyzdžiui: kur ta nemirtinga žmogaus dalis eina po jo mirties? kas atsitinka nedoriems žmonėms, kai jie miršta? Krikščionims priėmus mitą, kad žmogus turi nemirtingą sielą ar dvasią, atsivėrė kelias dar vienam mitui — apie pragaro ugnį.

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Pradžios 3:19; Mokytojo 3:19, 20; Mato 10:28.