Sekime jų tikėjimu

Išbandymai nepalaužė jo ištikimybės

PETRAS su nerimu žvelgė į žmones, susirinkusius Kafarnaumo sinagogoje paklausyti Jėzaus. Šiame Galilėjos ežero pakrantės mieste buvo Petro namai. Čia jis vertėsi žvejyba, čia gyveno daugelis jo draugų, giminaičių ir bendradarbių. Be abejo, Petras troško, kad to miesto gyventojai į Jėzų žvelgtų jo akimis ir kaip jis džiaugtųsi girdėdami paties didžiausio mokytojo aiškinimus apie Dievo Karalystę. Tačiau atrodė, jog tądien šis jo troškimas neišsipildys.

Daugelis Jėzaus jau nesiklausė. Kai kas garsiai murmėjo, piktinosi jo žodžiais. Tačiau liūdniausia Petrui buvo matyti kai kurių paties Jėzaus mokinių veidus. Juose nebeatsispindėjo džiaugsmas ir jaudulys, koks apima išgirdus arba atradus ką nors svarbaus ar sužinojus tiesą. Dabar mokiniai atrodė prislėgti, net pasipiktinę. Kai kurie atvirai sakė, kad Jėzaus žodžiai juos šokiruoja. Nenorėdami daugiau klausytis, jie išėjo iš sinagogos ir su Jėzumi nuo tol nebevaikščiojo.

Petrui bei kitiems apaštalams nebuvo lengva. Ką Jėzus kalbėjo tą dieną, ne viską suvokė ir Petras. Jis, be abejo, žinojo, kodėl Jėzaus žodžiai, suprantant juos tiesiogine prasme, galėjo pasirodyti užgaulūs. Tad ką Petras darys? Tai ne pirmas kartas, kai bandoma jo ištikimybė Mokytojui. Ir ne paskutinis. Pažiūrėkime, kaip tikėjimas padėjo Petrui įveikti iškilusius sunkumus ir likti ištikimam.

Ištikimas, kai kiti tapo neištikimi

Petrą jo Mokytojas dažnai nustebindavo, nes neretai elgdavosi ir kalbėdavo visai kitaip, negu žmonės tikėjosi. Vos dieną prieš tai Jėzus stebuklingai pamaitino tūkstančius žmonių, todėl jie sumanė padaryti jį karaliumi. Tačiau, jų nuostabai, Jėzus pasitraukė, o savo mokiniams liepė sėsti į valtį ir plaukti link Kafarnaumo. Kai naktį Galilėjos ežere siaučiant audrai šie yrėsi per bangas, Jėzus vėl juos nustebino — ėjo vandens paviršiumi. Paskui davė Petrui gerą tikėjimo pamoką. *

Išaušus rytui Jėzus su mokiniais pamatė, kad minia atplaukė valtimis iš paskos. Buvo akivaizdu, jog žmonės norėjo dar kartą pamatyti Jėzų stebuklingai padauginant maistą, o ne pasiklausyti dvasinių tiesų. Jėzus papriekaištavo, kad jiems rūpi tik materialiniai  dalykai. Diskusija tęsėsi Kafarnaumo sinagogoje, ir ten Jėzus vėl nuvylė daugelio lūkesčius, pasakydamas svarbią, bet sunkiai suvokiamą tiesą.

Jėzus norėjo, kad tie žmonės iš jo lauktų ne fizinio, o dvasinio maisto ir laikytų jį tuo asmeniu, kurį Dievas siuntė savo gyvenimu ir mirtimi kitiems atverti galimybę gyventi amžinai. Todėl save Jėzus palygino su mana — duona, kritusia iš dangaus Mozės dienomis. Kai kas ėmė prieštarauti, ir tada Jėzus vaizdžiai paaiškino, jog, norint gyventi, būtina valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. Tuomet kilo dar didesnis pasipiktinimas. Daugelis sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Nemažai Jėzaus mokinių nusprendė juo nebesekti * (Jono 6:48-60, 66).

O ką darys Petras? Tikriausiai Jėzaus žodžiai suglumino ir jį. Jis dar nesuvokė, kad vykdydamas Dievo valią Jėzus turės mirti. Tačiau ar Petrui kilo pagunda pasitraukti, kaip kad padarė tie nepatikimi Jėzaus mokiniai? Ne. Petras nuo jų skyrėsi viena labai svarbia savybe. Kokia?

Jėzus atsisuko į savo apaštalus ir paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jono 6:67). Jis kreipėsi į visus dvylika, bet už juos atsakė Petras. Taip būdavo dažnai. Galimas dalykas, Petras buvo iš jų vyriausias. O jeigu ne, tai bent jau tikrai atviriausias. Turbūt retai kada jis nutylėdavo, ką galvoja. Būtent tąkart jis ir išsakė šitą puikią, nepamirštamą mintį: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68).

Ar šie žodžiai nesujaudina jūsų širdies? Tikėjimas Jėzumi padėjo Petrui išsiugdyti brangią savybę — ištikimybę. Jis aiškiai suvokė, kad, be Jėzaus, kito Gelbėtojo nėra ir kad Jėzus gali išgelbėti savo žodžiais — mokymais apie Dievo Karalystę. Nepaisant to, jog kai kurie dalykai Petrą glumino, jis žinojo, kad, norint įgyti Dievo palankumą ir amžinąjį gyvenimą, kito kelio nėra.

Ar jūs irgi taip manote? Deja, šiandien daugelis tvirtina mylį Jėzų, bet ištikimybės išbandymo neatlaiko. Kas tikrai ištikimas Kristui, į jo mokymus privalo turėti tokį požiūrį kaip Petras. Reikia žinoti Kristaus mokymus, suvokti jų esmę ir šių mokymų laikytis, net jeigu jie kitokie, negu tikėjomės ar norėtume. Puoselėti viltį gauti amžinąjį gyvenimą, kurio mums trokšta Jėzus, galime tik įrodydami savo ištikimybę.

Papeiktas liko ištikimas

Netrukus po šių įtemptų dienų Jėzus su apaštalais ir keliais mokiniais išsiruošė į tolimą kelionę šiaurės kryptimi. Net plaukiant žydru Galilėjos ežeru, kartais buvo  matyti snieguota Hermono viršukalnė, stūksanti pačioje Pažadėtosios žemės šiaurėje. Jiems kylant takais, vedančiais į kaimus netoli Pilypo Cezarėjos, kalnas pamažėl rodėsi vis aukštesnis. * Pietuose atsivėrė beveik visos Pažadėtosios žemės panorama. Šioje gražioje vietovėje Jėzus savo sekėjams uždavė vieną svarbų klausimą.

„Kuo mane laiko žmonės?“ — paklausė jis. Galime įsivaizduoti, kaip Petras pagauna skvarbų Jėzaus žvilgsnį ir vėl pagalvoja, kokiu gerumu ir proto galia pasižymi jo Mokytojas. Jėzų domino, kokias išvadas žmonės padarė iš to, ką girdėjo ir matė. Mokiniai paminėjo keletą paplitusių klaidingų nuomonių, kas Jėzus yra. Bet Jėzui rūpėjo sužinoti daugiau. Gal jo artimiausi sekėjai irgi taip klysta? „O jūs kuo mane laikote?“ — paklausė jis (Luko 9:18-22).

Ir vėl pirmas prakalbo Petras. Aiškiai ir drąsiai jis pasakė, kokią išvadą savo širdyje yra padarę daugelis tuo metu ten buvusiųjų: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Galime įsivaizduoti, kaip Jėzus pritariamai nusišypso ir pagiria Petrą. Jėzus jam priminė, kad nuoširdžiai tikintiems ši nepaprastai svarbi tiesa tapo aiški Dievo Jehovos — ne žmogaus — dėka. Taigi Petras suvokė vieną didžiausių Jehovos iki tol atskleistų tiesų — kas yra tas seniai žadėtasis Mesijas, arba Kristus (Mato 16:16, 17).

Kristus, anot senovinės pranašystės, buvo tas akmuo, kurį statytojai atmes (Psalmyno 118:22; Luko 20:17). Turėdamas omenyje šią pranašystę, Jėzus pasakė, jog ant Petro ką tik atpažinto akmens, arba uolos, Jehova įsteigs bendruomenę. * Jėzus tada Petrui davė svarbių užduočių, — ne paskyrė viršesniu už kitus apaštalus, kaip kai kas mano, bet įpareigojo atlikti tam tikrus darbus. Jam buvo duoti „karalystės raktai“ (Mato 16:19). Tai reiškia, jog Petras turėjo pasirūpinti, kad trims žmonių grupėms — pirmiausia žydams, paskui samariečiams ir dar vėliau nežydams — atsivertų galimybė patekti į Dievo Karalystę.

Tačiau Jėzus vėliau pasakė, jog iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir Petro atžvilgiu tie žodžiai tikrai pasitvirtino (Luko 12:48). Jėzus toliau aiškino svarbias tiesas apie Mesiją, atskleidė turėsiąs eiti į Jeruzalę, ten kentėti ir būti  nužudytas. Tai išgirdęs Petras sunerimo. Pasivedęs Jėzų į šalį, ėmė jį drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mato 16:21, 22).

Petras, aišku, linkėjo gero, todėl Jėzaus atsakymas tikriausiai jį labai nustebino. Atsukęs Petrui nugarą, Jėzus pažiūrėjo į kitus mokinius — tie, matyt, galvojo panašiai kaip Petras — ir pasakė: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mato 16:23, NW; Morkaus 8:32, 33, NW). Iš šių Jėzaus žodžių turime pasimokyti ir mes. Kaip lengvai žmogiškas mąstymas gali užgožti Dievo mintis! Jei taip mums atsitiktų, tada net ir norėdami gero galime netyčia padėti Šėtonui siekti savo tikslo. Tačiau kaip reagavo Petras?

Jis, be abejo, suvokė, kad Jėzus nepavadino jo Šėtonu ir Velniu tiesiogine prasme. Juk su Petru Jėzus kalbėjo kitaip negu su Šėtonu. Šiam jis pasakė „eik šalin“, o Petrui — „traukis už manęs“ (Mato 4:10). Jėzus neatstūmė apaštalo, kuriame matė labai daug gero, tiktai pataisė jo šiuo atveju klaidingą mąstymą. Nesunku suprasti, ką norėjo pasakyti Jėzus: Petras turėjo ne stovėti priešais savo Mokytoją kaip suklupimo akmuo, o pasitraukti už jo ir ištikimai jį remti.

Gal Petras ėmė ginčytis, supyko ar paniuro? Ne, nuolankiai leidosi pataisomas. Taip dar sykį parodė esąs ištikimas. Visiems, kurie seka Kristumi, retkarčiais reikia pataisymo. Tik tada, jeigu su nuolankumu leidžiamės pamokomi, galime nepaliaujamai artintis prie Jėzaus Kristaus ir jo Tėvo, Jehovos Dievo (Patarlių 4:13).

Už ištikimybę atlyginta

Netrukus Jėzus vėl pasako stulbinantį dalyką: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje“ (Mato 16:28, Brb). Nėra abejonės — šie žodžiai sužadino Petro smalsumą. Ką gi jie galėtų reikšti? Vis dėlto jis turbūt svarstė: kadangi ką tik buvo griežtai papeiktas, kažin ar jam bus suteikta tokia ypatinga galimybė.

Tačiau po savaitės Jėzus pasiėmė su savimi Jokūbą, Joną bei Petrą ir nusivedė juos „ant aukšto kalno“ — tikriausiai Hermono, buvusio vos už kelių kilometrų. Matyt, tai vyko naktį, nes tuos tris vyrus ėmė miegas. Bet Jėzui meldžiantis atsitiko kai kas nepaprasta ir miegai išsilakstė (Mato 17:1; Luko 9:28, 29, 32).

Jėzus pradėjo keistis tiesiog jų akyse. Jo veidas ėmė švytėti, kol tapo spindintis tarsi saulė. Drabužiai taip pat pasidarė skaisčiai balti. Staiga šalia Jėzaus atsirado du vyrai. Vienas buvo Mozė, kitas — Elijas. Jie kalbėjosi su Jėzumi apie jo „gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ — tikriausiai apie tai, kad jis mirs ir bus prikeltas. Taigi aišku, kaip Petras klydo, sakydamas, kad Jėzus neturi patirti tokių kančių! (Luko 9:30, 31)

Petrui norėjosi kaip nors tapti šio nepaprasto regėjimo dalyviu. Kai atrodė, jog Mozė ir Elijas ima tolti nuo Jėzaus, Petras skubiai tarė: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Žinoma, tiems dviem regėjime pasirodžiusiems seniai mirusiems Jehovos tarnams palapinių nereikėjo. Petras tikrai nežinojo, ką kalbąs. Bet ar jūsų nežavi to žmogaus entuziazmas ir geraširdiškumas? (Luko 9:33)

Tą pačią naktį jis, Jokūbas ir Jonas patyrė dar kai ką nepaprasta. Ant kalno užėjo debesis ir juos apdengė. Iš debesies pasigirdo  balsas — paties Jehovos Dievo! Jis pasakė: „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis. Klausykite jo.“ Tuo regėjimas baigėsi ir su Jėzumi ant kalno liko tik trys apaštalai (Luko 9:34-36).

Kokia palaima šis regėjimas buvo Petrui ir yra mums! Praėjus keliems dešimtmečiams Petras rašė apie tąnakt jam suteiktą garbę būti vienu iš tų, kurie ‘savo akimis matė Jėzaus didybę’, kitaip tariant, iš anksto išvydo jį tapus šlovingu dangiškuoju Karaliumi. Regėjimas patvirtino daugelio Dievo Žodžio pranašysčių tikrumą ir sustiprino Petro tikėjimą, kad šis pajėgtų atlaikyti būsimus išbandymus (2 Petro 1:16-19). Tas regėjimas gali sustiprinti ir mus, jeigu, kaip Petras, liksime ištikimi Jehovos paskirtam mūsų Mokytojui, iš jo mokysimės, leisimės drausminami bei pataisomi ir nuolankiai kasdien juo seksime.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

 Kas iš tikrųjų yra uola?

„Aš tau sakau: Tu esi Petras, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bendruomenę“ (Mato 16:18, Jr). Ką reiškia šie apaštalui Petrui pasakyti Jėzaus žodžiai? Dažnas juos supranta, esą Petras bus krikščionių bendruomenės pamatas. Katalikų bažnyčia moko, jog tai sakydamas Jėzus suteikė Petrui viršenybę prieš kitus apaštalus ir taip iš esmės paskyrė jį pirmuoju popiežiumi. Todėl Romoje ant Šv. Petro bazilikos skliauto galima aiškiai matyti šiuos Jėzaus žodžius, užrašytus lotyniškai aukštesnėmis už žmogų raidėmis.

Ar Jėzus turėjo omenyje, kad Petras yra uola, ant kurios Jis pastatys savo bendruomenę? Ne. Taip teigiame dėl trijų priežasčių. Pirma, šiuos Jėzaus žodžius girdėjo ir kiti apaštalai, bet tokios išvados nepadarė. Juk jeigu Jėzus visų apaštalų akivaizdoje išaukštino Petrą, kodėl paskui jie ne kartą ginčijosi, kuris iš jų didžiausias? (Morkaus 9:33-35; Luko 22:24-26) Antra, vėliau apaštalas Paulius aiškiai pasakė, kad ta uola yra ne Petras, o Jėzus Kristus (1 Korintiečiams 3:11; 10:4). Trečia, praėjus dešimtmečiams pats Petras parodė, kad nemano esąs toji uola. Jis rašė, jog Dievo išrinktas „kertinis pamato akmuo“ (NW), apie kurį jau seniai pranašauta, yra Jėzus (1 Petro 2:4-8).

Vis dėlto kai kas primygtinai tvirtina, kad Jėzus uola nurodė esant Petrą, nes šio vardas reiškia „uola“. Tačiau originalo kalba Petro vardo reikšmė nėra sinonimiška toje eilutėje pavartotam žodžiui, reiškiančiam „uola“. Petro vardo pažodinis vertimas yra „uolos gabalas“, ir šis žodis yra vyriškos giminės daiktavardis, o tas, kuris verčiamas „uola“, — moteriškos. Tad kaip Jėzaus žodžius reikėtų suprasti? Iš esmės jis Petrui pasakė: „Tu — tas, kurį aš pavadinau Petru („uolos gabalu“), įžvelgei, kas iš tikrųjų yra „uola“, — Kristus, kuris bus krikščionių bendruomenės pamatas.“ Kokia malonė teko Petrui padėti atskleisti tokią svarbią tiesą!

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Petras įrodė esąs ištikimas net po to, kai buvo pabartas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Už ištikimybę Petrui buvo atlyginta — jis matė įspūdingą regėjimą