Pirmojo amžiaus krikščionių gyvenimas ir buitis

Kur jie gyveno

„Nieko nenutylėjau, [...] mokiau tiek viešumoje, tiek po namus“ (APAŠTALŲ DARBŲ 20:20).

ĮSIVAIZDUOK: pro masyvius vartus įeini į pirmojo amžiaus miestą. Jis, kaip ir įprasta anais laikais, išsidėstęs ant kalno. Ant gūbrio matyti aukštutinė miesto dalis, kur gyvena turtuoliai, — daugybė prabangių baltų namų su sodais net žėri saulėje. Apačiau, ant šlaito, matyti daugiau pastatų, ir jie visi skirtingi. Čia palei grįstas gatves išsibarstę dideli kelių aukštų akmeniniai pirklių ir žemvaldžių namai. Dar žemiau, slėnyje, gyvena varguoliai. Jų namukai paprasti, tarytum dėžutės stūkso susispaudę palei siauras gatveles, kai kurie susispietę apie nediduką kiemą.

Vaikščiodamas šiomis žmonių perpildytomis gatvelėmis, patenki į jų kasdienybės verpetą: užuodi gardų iš namų sklindantį ruošiamo maisto kvapą, išgirsti kokio gyvulio balsą arba žaidžiančių vaikų krykštavimą, pamatai, kaip dvokiose, triukšmingose dirbtuvėse pluša vyrai.

Tuose namuose verda ir įprastas krikščionių šeimų gyvenimas. Čia jie dirba kasdienius darbus, mokosi dvasinių tiesų ir garbina Dievą.

Mažesni namai. Kaip ir šiandien, anuomet būstai skyrėsi tiek dydžiu, tiek planu, — nelygu vieta ir šeimos finansinė padėtis. Mažiausiuose namuose (1) būdavo vienas ankštas, gana tamsus kambarys, kuriame glausdavosi visa šeima. Daugumą tokių namų statydavo iš saulėje džiovintų dumblo plytų, kai kuriuos — iš nedailiai aptašytų akmenų, pamatai paprastai būdavo iš akmens.

 Pastato vidinės sienos būdavo ištinkuotos, asla plūktinė; tokią „apdailą“ reikėdavo vis atnaujinti. Sienoje arba lubose būdavo bent viena anga dūmams išeiti. Baldų nebuvo daug — tik būtiniausi.

Dengiant tokių namų stogą ant statramsčių tvirtindavo medines sijas, ant sijų dėdavo plonesnes kartis, tada šias apklodavo šakomis ir nendrėmis, o iš viršaus apdrėbdavo moliu ir jį suvoluodavo. Tokia danga beveik nepraleisdavo vandens. Norėdamas patekti ant stogo turėjai lipti kopėčiomis; jos stovėdavo lauke prie sienos.

Nors ir ankšti, tokie namai krikščionių šeimoms buvo jauki vieta. Čia varguolių šeimos galėjo turtėti dvasiškai ir būti laimingos.

Didesni namai. Didesniuose dviejų aukštų akmeniniuose namuose (2) būdavo ir kambarys svečiams (Morkaus 14:13-16; Apaštalų darbų 1:13, 14). Erdviame aukštutiniame kambaryje rengdavo susibūrimus — dažnai per įvairias šventes (Apaštalų darbų 2:1-4). Šie ir kai kurie didesni pirkliams ir žemvaldžiams priklausantys namai (3) buvo statomi iš kalkakmenio luitų, sulipdant juos kalkių skiediniu. Plūktines grindis ir sienas nutinkuodavo, lauko sienas nubaltindavo.

Į aukštutinius kambarius ir ant stogo vesdavo laiptai. Visi plokšti stogai būdavo apjuosiami neaukšta apsaugine sienele, kad niekas nenupultų žemėn (Pakartoto Įstatymo 22:8). Įdienojus pavėsinėje ant stogo būdavo gera pasislėpti nuo saulės, skaityti, mąstyti, pasimelsti ar šiaip pailsėti (Apaštalų darbų 10:9).

Tokiuose namuose dažnai gyvendavo šeimos su savo artimaisiais, todėl juose įrengdavo didesnius kambarius, atskirus miegamuosius, buvo didesnė virtuvė ir valgyti skirta vieta.

Prabangūs namai. Romėniško stiliaus namai (4) būdavo įvairiausių dydžių ir tipų. Apie didelį valgomąjį (trikliniumą), kur šeima dažnai leisdavo laiką, įrengdavo erdvius kambarius. Kai kurie namai (5) būdavo dviejų ar trijų aukštų su siena aptvertu sodu.

Prabangesniuose namuose netrūko ir įmantrių baldų, inkrustuotų dramblio kaulu ir auksu. Gyventojai galėjo džiaugtis turėdami, pavyzdžiui, vandentiekio sistemą ir vonią. Kai kuriuose namuose grindys būdavo medinės  arba iš spalvoto marmuro, o sienos apmuštos kedro mediena. Namus prišildydavo indai su žarijomis. Į lango angas dėl saugumo įstatydavo medinius pinučius, o kad vidun nežvilgčiotų smalsūs praeiviai, pakabindavo užuolaidas. Storose akmeninėse sienose apie langą būdavo iškertamos nišos, kur galėdavai atsisėsti (Apaštalų darbų 20:9, 10).

Pirmieji krikščionys buvo labai svetingi ir dosnūs, nesvarbu, kokiuose namuose gyveno. Keliaujantieji tarnai nesunkiai rasdavo malonią ir vaišingą šeimą, pas kurią ir apsistodavo, kol atlikdavo savo tarnystę tame mieste (Mato 10:11; Apaštalų darbų 16:14, 15).

„Simono ir Andriejaus namai.“ Pasak Biblijos, Jėzus buvo šiltai sutiktas „Simono ir Andriejaus namuose“ (Morkaus 1:29-31). Tiedu žvejai tikriausiai gyveno kukliame namuke, sujungtame su keliais panašiais (6); jų viduryje buvo akmenimis grįstas kiemelis.

Tokių namų durys ir langai žiūrėdavo į vidinį kiemelį, kur dažniausiai buvo ruošiamas maistas, malami grūdai, bendraujama, valgoma.

Vienaukščius Kafarnaumo namus statydavo iš netašytų netoliese randamo bazalto (vulkaninė uoliena) akmenų. Ant moliu arba čerpėmis dengto stogo galėdavai patekti laiptais iš lauko pusės (Morkaus 2:1-5). Viduje grindis išklodavo kilimėliais.

Namų kvartalus palei Galilėjos ežerą skyrė gatvelės ir skersgatviai. Kafarnaumas buvo puiki vieta gyventi žvejams, nes pragyvenimui jie pelnėsi žvejodami šalimais esančiame Galilėjos ežere.

„Po namus.“ Pirmojo amžiaus krikščionys gyveno įvairiuose būstuose: kai kurie vieno kambario dumblo plytų namukuose, kiti — dideliuose, ištaiginguose pastatuose iš akmens.

Namai pirmojo amžiaus krikščionims buvo kur kas daugiau nei tik stogas virš galvos. Čia šeimos mokėsi dvasinių tiesų ir kartu su visais namiškiais garbino Dievą. Į kai kuriuos namus susirinkdavo daugiau krikščionių. Čia jie drauge tyrinėdavo šventuosius raštus, džiaugdavosi bendratikių bendryste. Ką išmokdavo, pritaikydavo svarbiausiame darbe — skelbdami „po namus“ ir mokydami žmones. Pirmieji krikščionys tą darbą dirbo visoje Romos imperijoje (Apaštalų darbų 20:20).