Koks yra tas dangus?

KAI kurių žmonių nuomone, sužinoti ką nors apie dangų neįmanoma, nes niekas iš ten neatėjo ir mums nepapasakojo. Tikriausiai jie pamiršo Jėzaus žodžius: „Aš nužengiau iš dangaus“ (Jono 6:38). Kai kuriems religiniams vadovams jis taip pat sakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės“ (Jono 8:23). Tad ką Jėzus atskleidė apie dangų?

Jėzus patikino, kad danguje yra Dievo Jehovos buveinė. Apie Dievą jis kalbėjo kaip apie ‘mūsų Tėvą, kuris yra danguje’ (Mato 6:9). Bet žodį „dangus“ Jėzus vartojo daugiau nei viena prasme. Pavyzdžiui, sakydamas „pažvelkite į dangaus paukščius“, dangumi jis pavadino žemės atmosferą (Mato 6:26, Jr). Tačiau Jehova gyvena kur kas toliau, už atmosferos ribų. Biblijoje rašoma: „Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės“ (Izaijo 40:22).

Ar tai reiškia, kad ‘Tėvas, kuris yra danguje’, gyvena tarp žvaigždžių? Tiesa, Šventajame Rašte „dangumi“ vadinama ir visata. Štai vienas psalmininkas rašė: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]).

Vis dėlto Jehova Dievas negyvena visatoje, kurią sukūrė, kaip ir stalius negyvena paties padirbtoje spintelėje. Todėl per Jehovos šventyklos Jeruzalėje dedikaciją karalius Saliamonas pasakė: „Ar iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau!“ (1 Karalių 8:27). Tad jeigu Jehova negyvena regimame danguje, kokiame danguje jis gyvena?

Nors žmonės ir tyrinėja dangų galingais teleskopais, o kai kurie netgi skrenda į kosmosą, jie negali paneigti Biblijos žodžių: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jono 1:18). Ir Jėzus paaiškino kodėl: „Dievas yra dvasia“ (Jono 4:24).

Dvasia — tai esybė, gerokai pranašesnė už žmogų. Ji nėra sudaryta iš kūno ir kraujo, nei iš kitokių medžiagų, kurias žmogus galėtų pamatyti arba apčiuopti. Taigi Jėzus, sakydamas, kad anksčiau gyveno su savo Tėvu „danguje“, turėjo omenyje, jog tada buvo šlovinga dvasinė esybė, pranokstanti visas žemiškąsias būtybes (Jono 17:5; Filipiečiams 3:20, 21). Ta dvasinė sritis, kurioje Jėzus gyveno su savo Tėvu, Biblijoje vadinama „dangumi“. Koks tas dangus? Kas ten vyksta?

 Džiugios veiklos vieta

Kaip sužinome iš Biblijos, veikla danguje virte verda. Joje rašoma, kad ten gyvena šimtai milijonų ištikimų dvasinių esybių (Danieliaus 7:9, 10). Kiekviena tų dvasinių būtybių yra savita. Iš kur tai žinome? Tarp visų regimų Dievo kūrinių nėra dviejų visiškai vienodų, todėl galime neabejoti, kad ir danguje tokia pat didžiulė įvairovė. Nuostabu, kad visi tie dangiškieji kūriniai darbuojasi vieningai, ko nepasakytume apie žemę, kur žmonės retai kada noriai bendradarbiauja.

Atkreipkime dėmesį, kaip Biblijoje aprašoma, kas vyksta danguje. „Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui. Šlovinkite Viešpatį, visos jo galybės, jo tarnai, vykdantys jo valią“ (Psalmyno 103:20, 21). Taigi danguje darbo tikrai netrūksta ir galime neabejoti, kad tas darbas išties malonus.

Angelai taip džiugiai tarnauja Dievui jau nuo seno, kai žemės dar nė nebuvo. Iš Šventojo Rašto sužinome, kad Jehovai dedant žemės pamatus šie dangiškieji jo sūnūs „drauge giedojo“ ir „šaukė iš džiaugsmo“ (Jobo 38:4, 7). O vienam iš jų netgi teko garbė darbuotis kartu su Dievu, kai jis viską kūrė (Kolosiečiams 1:15-17). Perskaičius šį gražų aprašymą veikiausiai jums kyla klausimų apie dangų ir žmoniją.

Ar žmogui skirta gyventi danguje?

Kadangi prieš sukuriant žemę danguje jau gyveno angelai, savaime aišku, kad pirmieji vyras ir moteris buvo sukurti apgyventi ne dangų. Dievas pirmajai žmonių porai pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pradžios 1:28; Apaštalų darbų 17:26). Adomas buvo pirmas žemiškasis kūrinys, gebantis pažinti Dievą ir ištikimai jam tarnauti. Iš jo turėjo kilti visi žmonės, gyvensiantys žemėje. „Dangūs yra Viešpaties buveinė, o žemę Jis atidavė žmonėms“ (Psalmyno 115:16, Brb).

Žmonės paprastai nenori mirti, nes tai jiems ir nebuvo skirta. Dievas mirtį Adomui paminėjo tik kaip bausmę už nepaklusnumą. Jei Adomas būtų klausęs Dievo, jis niekada nebūtų miręs (Pradžios 2:17; Romiečiams 5:12).

Tad nenuostabu, kad Dievas niekada nežadėjo Adomui gyvenimo danguje. Žemė neturėjo būti vieta išbandyti žmones, ar šie bus tinkami eiti į dangų. Žmogus buvo sukurtas gyventi amžinai čia, žemėje, ir šis Dievo sumanymas bus įgyvendintas. Biblija žada, kad „teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb). Taigi, žmogui iš pat pradžių nebuvo skirta gyventi danguje. Kodėl tada Jėzus savo apaštalams žadėjo gyvenimą danguje? Ar Jėzus norėjo pasakyti, kad į dangų eis visi geri žmonės?