„Geroji naujiena“ skelbiama šiauriausiose Australijos salose

„ŠI GEROJI NAUJIENA apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje“, — sakė Jėzus (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Jehovos liudytojai vykdo Jėzaus pavedimą ir ieško žmonių net atokiausiuose žemės kampeliuose, kad galėtų mokyti juos Biblijos tiesų (Mato 28:19, 20). Šis darbas savanoriškas, dažnai nelengvas, atliekamas pačių liudytojų lėšomis.

Štai Neitanas ir Karli pertvarkė savo gyvenimą, kad galėtų skelbti gerąją naujieną žmonėms, gyvenantiems nuošaliose Toreso sąsiaurio salose. 2003-iaisiais Jehovos liudytojų Australijos filialo atstovas pasiūlė jiems persikelti į Ketvirtadienio salą ir darbuotis su vietiniais liudytojais. Ši sala tėra vienas brangakmenis iš nuostabaus smaragdų vėrinio — Ramiojo vandenyno salų, išsibarsčiusių tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos.

Šeimai padedant, 2007-aisiais Neitanas su Karli įsigijo seną medinį perlų ieškotojų laivą, pavadintą Teisan-Y, ir jį atnaujino. Tuomet prasidėjo jų kelionės iš Ketvirtadienio salos į dešimt šiauriausių Australijos salų — jie troško tenykščiams gyventojams paskelbti gerąją naujieną. Štai keletas „kapitono žurnalo“ ištraukų.

2008-ųjų sausis. Šiandien valtimi sukoriau 80 kilometrų — nuplaukiau į Bamagą pasiimti šešių vietos liudytojų ir grįžau. Dabar laivu leidžiamės Voraberio ir Porumos salų link. Užpildėme degalų bakus — 5500 litrų, po du dolerius už litrą. Laivas ne greituolis, juda vos 10 kilometrų per valandą. Užtat galime pasigėrėti nuostabiu oru ir švelniai raibuliuojančiu vandenynu.

Priplaukę artėliau Voraberio salos išmetame inkarą. Keli iš mūsų įgulos čia turi giminaičių, tad su jais valtimi nuplaukiame į salą, kad gautume salos vado leidimą čia skelbti apie Karalystę. Jis, beje, yra ir vietinės bažnyčios pastorius. Leidimas gautas, galime imtis darbo. Panašiai patenkame ir į Porumos salą. Žmonės čia labai draugiški ir trokšte trokšta mūsų literatūros. Pradėjome nemažai Biblijos studijų.

2008-ųjų balandis. Išsiruošiame į Dauaną, Saibajų ir Boigu — tris tolimiausias salas, esančias šalia Papua Naujosios Gvinėjos krantų. Oras visai subjūra, tad pasukame Mabiago salos link. Ji vos už 70 kilometrų nuo mūsų namų, tačiau teks nuplaukti antra tiek, kol apvingiuosime daugybę rifų.

 Didžiulė banga nubloškia mūsų valtį nuo Teisan-Y, tačiau nepaisydami šėlstančios jūros ir milžiniškų bangų apsukame laivą, kad susigrąžintume valtį. Kone visa įgula susirgo jūrlige.

Mabiago saloje taip pat gauname leidimą skelbti gerąją naujieną. Vietiniai mus labai maloniai priima, tad visas blogoves netrukus pamirštame. Vieną moterį taip sujaudina mūsų žinia, kad ji net paima daugiau leidinių, mat nori nunešti juos į biblioteką, kurioje dirba.

2008-ųjų gegužė—spalis. Oras baisiai nepalankus, todėl negalime niekur plaukti. Likę Ketvirtadienio saloje darbuojamės, kalbamės apie Šventąjį Raštą su vietiniais. Be to, reikia paremontuoti mūsų laivą.

O prie jo teks gerokai paplušėti. Nukeliaujame į Veipos uostą, kur laivą ištraukiame iš vandens ant didžiulės priekabos. Tai buvo ne taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Vietinė liudytojų bendruomenė pasisiūlo mums padėti. Vieni tvarko santechniką, dažo ir staliauja. Kiti paruošia valgį. Dar kiti parūpina maisto atsargų tolesnei kelionei. Jų dosnumas ir pagalba neįkainojami.

2008-ųjų gruodis. Štai ir vėl leidžiamės į kelionę — šturvalą sukame Dauano, Saibajaus ir Boigu salų link. Radaras padeda aplenkti atogrąžų štormus, o elektroninis jūrlapis rodo kelią tarp koralų rifų. Pasiekti Dauaną prireikia beveik 12 valandų, tačiau stengtis vertėjo — tai pati gražiausia kada nors mūsų matyta sala. Kvapą užima milžiniškos uolos, panirusios į debesis. Dauano gyventojai noriai klauso mūsų, tad susitariame grįžę namo telefonu tęsti pokalbius Biblijos temomis.

Viena salos gyventoja, Leti, iš kažkur buvo gavusi mūsų žurnalų. Ji panoro daugiau tokių leidinių, tad išsiuntė žurnalų iškarpas nurodytu adresu. Australijos filialas pasirūpino, kad ji gautų, ko prašiusi, kartu parašė mūsų bendruomenei, kad pamėgintume su ja susisiekti. Galiausiai mums pavyko susitikti su Leti. Kaip džiaugiamės galėję bent kiek patenkinti jos dvasinius poreikius!

Vėliau patraukiame į Saibajų. Čia salos vadas neleido mums skelbti gerosios žinios vietiniams. Tačiau neuždraudė mūsų keleiviams, turintiems saloje giminaičių, jų aplankyti ir su jais pasikalbėti. Gerai, kad turiu patentą, leidžiantį dažyti namus Saibajuje, — taip bent iš dalies galiu padengti kelionės išlaidas.

Su mumis yra Tasi, kilusi iš vieno Papua Naujosios Gvinėjos kaimo, esančio už 4 kilometrų nuo Saibajaus. Pagal Australijos ir Papua Naujosios Gvinėjos sutartį pastarosios gyventojai gali atvykti į Saibajų ir verstis prekyba. Čia Tasi sutinka nemažai pažįstamų iš savo kaimo. Nuo to laiko, kai Tasi tapo Jehovos liudytoja, ji dar nebuvo mačiusi nė vieno kraštiečio. Ji norėtų visus apdalyti leidiniais, tačiau jų pritrūksta, tad grįžtame į laivą ir atgabename visą dėžę. Dauguma leidinių yra  Papua Naujosios Gvinėjos pidžino kalba, vadinama tok pisin. Tasi pasakoja Biblijos tiesas daugiau nei trisdešimčiai žemiečių išsyk, susidomėjusieji kaipmat ištuština dėžę. Į kaimą, kuriame jie gyvena, galima patekti tik valtimi, todėl vargu ar kada ten būta Jehovos liudytojų.

Nusigauti iki paskiausios salos, Boigu, — tikras išbandymas. Nors iki jos plaukti liko dar 4 kilometrai, gylis tesiekia pustrečio metro, o mūsų laivo grimzlė 1,8 metro. Drauge su vienu bendratikiu valtimi bandome rasti kelią priplaukti arčiau kranto. Užtrunkame dvi valandas, o dar lietus pila kaip iš kibiro. Esame permirkę iki paskutinio siūlelio.

Salos gyventojai pasitinka mus su nuostaba. Iš jų sužinome, kad mūsų žemėlapiai netikslūs ir kad net pakrantės apsauga ar kariškiai artyn neplaukia. Vadas neleidžia mums kalbėtis su žmonėmis apie Bibliją, tačiau neprieštarauja, kad turintys čia giminaičių juos aplankytų ir jiems paliudytų. Gerbiame vado sprendimą ir svečiuojamės tik pas artimuosius. Vienas vyras paima knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? * ir tuoj pat pradeda ją skaityti. Savo Biblijos gale net susirašo jam iškilusius klausimus. Kai po kurio laiko vyras atvyksta į Ketvirtadienio salą, liudytojai su juo vėl susitinka.

2009-ųjų sausis. Grįžtame į Moa ir Mabiagą; vėl kalbamės su žmonėmis, susidomėjusiais Biblijos tiesa. Abejur mus labai šiltai priima. Nemažai žmonių Šv. Pauliaus kaime Moa saloje prašo mūsų apsilankyti kuo greičiau, kitąkart taip ilgai nedelsti. Vadas irgi mus nudžiugina — čia galime atvykti ir liudyti kada panorėję.

Toreso sąsiaurio salyne yra 17 gyvenamų salų. Nežinome, ar pavyks mums pasikalbėti su visais jų gyventojais. Kad ir kaip būtų, mūsų bendruomenė, besidarbuojanti šiauriausiose Australijos salose, džiaugiasi galėdama savo triūsu šlovinti Kūrėją, Jehovą Dievą.

[Išnaša]

[Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AUSTRALIJA

Veipa

Bamaga

TORESO SĄSIAURIO SALOS

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

[Šaltinio nuoroda]

Based on NASA/Visible Earth imagery

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

Bamaga

Ketvirtadienio s.

Moa s.

Voraberio s.

Porumos s.

Mabiago s.

Saibajaus s.

Dauano s.

Boigu s.

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

[Šaltinio nuoroda]

Based on NASA/Visible Earth imagery

[Iliustracija 24 puslapyje]

Išsilaipiname Ketvirtadienio saloje

[Iliustracija 24 puslapyje]

Pakeliui pas Saibajaus gyventojus

[Iliustracija 25 puslapyje]

Geroji naujiena skelbiama tok pisin kalba