GAL ir jūs kada jautėtės panašiai kaip Džordžas ir Emilija? Daugeliui tėvų nelengva matyti savo vaiką sunkumo prislėgtą ar nelaimingą. Normalu, kad jie stengiasi jį apsaugoti. Tačiau minėtos situacijos suteikė tėvams progą pamokyti vaikus atsakingumo. Žinoma, tos pamokos keturmečiui ir trylikametei skirsis.

Apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų galėsite ne visuomet. Juk galiausiai vaikas „paliks tėvą ir motiną“ ir turės vadovautis savo galva, „nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5; Pradžios 2:24). Todėl tėvai, norėdami paruošti vaikus gyvenimui, privalo mokyti juos būti nesavanaudiškus, rūpestingus, savarankiškus. O tai tikrai nelengva!

 Laimei, tėvai turi puikų pavyzdį — Jėzų. Žinoma, Jėzus vaikų neturėjo, tačiau turėjo mokinių ir juos ruošė atlikti svarbų darbą, net kai jo paties nebus šalia (Mato 28:19, 20). Tėvai siekia panašaus tikslo — užauginti vaikus savarankiškais, pareigingais žmonėmis. Aptarkime, ko tėvai gali pasimokyti iš Jėzaus.

Žemiškos tarnystės pabaigoje Jėzus mokiniams pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:15). Panašiai ir tėvai turėtų paaiškinti bei savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia būti pareigingu žmogumi.

Todėl pamąstykite: „Ar vaikams parodau, kad man malonu dirbti įvairius darbus? Ar pasakoju, kiek džiaugsmo man suteikia tai, kad galiu padėti kitiems? O gal dažnai skundžiuosi, kaip man sunku, ir su pavydu kalbu apie tuos, kurių gyvenimas, rodos, lengvesnis?“

Tiesa, niekas nėra tobulas, kartais visi jaučiamės pavargę ir prislėgti. Tačiau būtent iš jūsų pavyzdžio vaikai geriausiai supras, kodėl svarbu ir naudinga elgtis atsakingai.

Jėzus gerai suprato, kad reikės laiko, kol jo mokiniai galės imtis atsakomybės atlikti užduotis, kurias ketino jiems pavesti. Kartą mokiniams jis pasakė: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti“ (Jono 16:12). Jėzus ne išsyk liepė darbuotis savarankiškai. Jis daug laiko skyrė jiems mokyti ir tik pamatęs, kad jie jau pasiruošę, išsiuntė vienus.

Taip pat ir tėvams nereikėtų tikėtis, kad vaikai iškart elgsis atsakingai kaip suaugę žmonės — tam jie dar nepasirengę. Tačiau laikui bėgant atsižvelgdami į vaikų amžių tėvai gali pavesti jiems daugiau darbų, paskirti sunkesnių užduočių. Pavyzdžiui, reikėtų išmokyti vaikus laikytis asmeninės švaros, susitvarkyti kambarį, būti punktualius, neišlaidauti. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tėvai turėtų reikalauti, kad į mokslus jis žiūrėtų rimtai.

Vis dėlto vien pavesti vaikui kokį nors darbą nepakanka, tėvai jo pastangas turi ir palaikyti. Štai įžangoje minėtas Džordžas suvokė, kad Maiklas imdavo spyriotis ir žaislų susidėlioti nenorėdavo todėl, kad tai jam atrodė per sunku. „Užuot griežtai reikalavęs, kad Maiklas žaislus susitvarkytų, pamėginau jį pamokyti, kaip tai padaryti“, — paaiškino Džordžas.

Ką jis darė? „Iš pradžių nustačiau konkretų laiką, kada kas vakarą tvarkysimės. Tada kartu kibdavome į darbą, pradėdavome nuo vieno kambario galo. Paverčiau šį darbą žaidimu, netgi, galima sakyti, lenktynėmis, katras savąjį kampą sutvarkys greičiau. Netrukus tai tapo įpročiu. Pažadėjau Maiklui, kad jei susitvarkys greitai, prieš miegą skaitysiu viena istorija daugiau, bet jeigu darbą vilkins, skaitymo laiką sutrumpinsiu.“

Jėzus buvo puikus mokytojas, tad žinojo, kad geriausiai ko nors išmokstama taikant žinias praktikoje. Pavyzdžiui, pamatęs, jog atėjo tinkamas metas, Jėzus „išsiuntė juos [mokinius] po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Luko 10:1). Tačiau nepaliko be nurodymų — išsiųsdamas davė konkrečių patarimų, kaip skelbti gerąją naujieną (Luko 10:2-12). O mokiniams grįžus ir papasakojus, kaip puikiai viskas sekėsi, juos pagyrė bei padrąsino (Luko 10:17-24). Jis parodė ir pritarimą, ir pasitikėjimą jų gebėjimais.

O kaip jūs elgiatės, kai vaikas patiria sunkumų? Gal stengiatės apsaugoti jį nuo nusivylimo, nesėkmių, nuo to, kas jam kelia baimę? Galbūt pirmoji mintis būna pulti vaiką „gelbėti“ arba užsikrauti jo naštą.

Tačiau pamąstykite, ką byloja tai, kad kaskart iškilus problemai įsikišate ir savo atžalą „išgelbėjate“. Ar tai nereiškia, kad nepasitikite vaiku ir jo sugebėjimais? Argi taip elgdamasis neparodote, kad vis dar laikote jį bejėgiu kūdikiu, visiškai nuo jūsų priklausomu?

O kaip pasielgė anksčiau paminėta Emilija? Užuot pati ėjusi aiškintis su mokytoja, ji patarė su ja pasikalbėti Dženei. Jos sudarė sąrašą, ko Dženė turėtų mokytojos paklausti. Tada aptarė, kada būtų tinkamiausia į ją kreiptis, ir netgi parepetavo, kaip galėtų vykti pokalbis. „Dženė įsidrąsinusi pasikalbėjo su mokytoja ir ši ją už tai pagyrė. Kaip paskui dukra džiaugėsi, o kartu ir aš!“ — pasakė Emilija.

Jeigu visada laikysite vaiką po savo sparneliu, nuo visko jį saugosite, jis neišsiugdys įgūdžių, reikalingų gyvenime. Tad mokykite jį savarankiškumo — tai ir bus viena vertingiausių jūsų dovanų.