Apologetai: krikščionybės gynėjai ar filosofai?

KRAUJOMAIŠA, vaikžudystė, kanibalizmas — štai kokie absurdiški kaltinimai pasipylė prieš krikščionis antrajame amžiuje. Šios bei kitos melagystės sukėlė tokią persekiojimų bangą, kad krikščionybę išpažįstą rašytojai nusprendė stoti už savo tikėjimą. Tie rašytojai, vėliau pavadinti apologetais, arba krikščionybės gynėjais, pasiryžo įrodyti, kad jų religija yra nepavojinga, ir taip įgyti Romos valdžios bei visuomenės palankumą.

Tačiau šis sumanymas buvo rizikingas, nes imperatoriaus ir visuomenės malonę pelnyti galima buvo tik einant į bereikalingus kompromisus. O taip darydami apologetai pakenktų krikščionių tikėjimui. Be to, grėsė pavojus užsitraukti dar didesnę neapykantą. Taigi pakalbėkime, kaip apologetai gynė krikščionybę, kokių argumentų pateikė, kokios buvo pasekmės.

Apologetai ir Romos imperija

Apologetai gyveno antrajame amžiuje ir trečiojo amžiaus pradžioje. Jie buvo išsilavinę žmonės, garsiausi iš jų — Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas. * Apologetų raštai daugiausia buvo skirti pagonims ir Romos valdžiai. Savo veikaluose jie aiškino, kuo tiki krikščionys, dažnai citavo Bibliją. Tačiau svarbiausias jų tikslas buvo pasipriešinti persekiotojams, paneigti jų kaltinimus, o krikščionis pavaizduoti kuo palankiau.

Bene labiausiai apologetams rūpėjo įtikinti valdžią, kad krikščionys nėra imperatoriaus ar imperijos priešai. Todėl Tertulianas pareiškė, kad imperatorius yra „mūsų Dievo paskirtas“, o Atenagoras įrodinėjo, jog sostas turi būti paveldimas. Taip abudu įsivėlė į politiką. Akivaizdu, kad jie nepaisė Jėzaus Kristaus žodžių: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36).

 Be to, apologetai susiejo Romos imperiją su krikščionių religija. Pasak Melitono Sardiečio, krikščionių religija prisideda prie imperijos gerovės. Nežinomas „Laiško Diognetui“ autorius prilygino krikščionis sielai, vienijančiai visą pasaulį. O Tertulianas rašė, jog krikščionys meldžia Dievą laiminti imperiją ir vėlesniam laikui atidėti šios santvarkos pabaigą. Todėl vis mažiau kas belaukė ateinančios Dievo Karalystės (Mato 6:9, 10).

Krikščionybė tampa filosofija

Filosofas Celsas šaipėsi iš krikščionių, vadindamas juos „juodadarbiais, batsiuviais, ūkininkais, labiausiai neišprususiais ir kvailiausiais žmonėmis“. To apologetams buvo per daug. Tvirtai nusprendę pelnyti visuomenės pritarimą, jie pasirinko naują taktiką: krikščionybei ginti griebėsi ginklo, kurį anksčiau buvo atmetę, — pasaulio išminties. Štai Klemensas Aleksandrietis filosofiją pavadino „tikrąja teologija“. O Justinas Kankinys, kad ir tvirtino nepripažįstąs pagonių filosofijos, pirmasis krikščionių mokymus pradėjo aiškinti filosofinėmis sąvokomis ir teigė, jog toks samprotavimas „nepavojingas ir naudingas“.

Taigi nuo dabar jų taktika buvo ne priešintis filosofijai, o krikščionių mokymus paversti filosofija, tik pranašesne už pagonių. „Viena vertus, mes mokome to paties, ko ir jūsų šlovinami poetai bei filosofai; kita vertus, mūsų mokymas išsamesnis ir dieviškesnis“, — rašė Justinas Kankinys. Apgaubtą nauja filosofijos skraiste apologetai krikščionybę dabar pateikė kaip tvirtai įsišaknijusią ir vertą pagarbos. Jie pareiškė, kad krikščionių knygos kur kas senesnės už graikų rašytąsias ir kad Biblijoje minimi pranašai gyveno daug anksčiau nei graikų filosofai. Kai kurie apologetai netgi nusprendė, jog filosofai daug ką perėmė iš pranašų. Platoną net pavadino Mozės mokiniu!

Krikščionybė iškraipyta

Taip krikščionybė susimaišė su pagonių filosofija. Netgi imta lyginti graikų dievus su Biblijoje minimais asmenimis. Pavyzdžiui, Jėzus palygintas su Persėju, o Marija — su Persėjo motina Danaje, kuri, kaip sakoma, pastojo irgi būdama skaisti mergelė.

 Be to, buvo smarkiai iškraipyti kai kurie Biblijos mokymai. Jėzus Biblijoje vadinamas Dievo „Žodžiu“ (gr. logos), arba Atstovu (Jono 1:1-3, 14-18; Apreiškimo 19:11-13). Tačiau šitą mokymą gerokai iškreipė Justinas Kankinys. Jis kaip filosofas savaip interpretavo dvi galimas graikiško žodžio logos reikšmes: „žodis“ ir „protas“. Pasak jo, krikščionys gavo žodį — patį Kristų, o logos antrąja reikšme, tai yra protą, turi kiekvienas žmogus, taip pat ir pagonys. Toliau Justinas daro išvadą: visi, kurie gyvena paisydami proto, yra krikščionys, net jei ir buvo laikomi ateistais, kaip antai Sokratas ar kiti.

O Tertulianas sutapatino Jėzų su graikų filosofijos logos, kuris glaudžiai susijęs su pačiu Dievu. Toks Tertuliano ir kitų apologetų samprotavimas davė pradžią mokymui, iš kurio išsirutuliojo Trejybės dogma. *

Štai dar vienas atvejis: žodis, verčiamas „siela“, Biblijoje pavartotas daugiau kaip 850 kartų, iš jų 100 kartų suvirš graikų kalba. Jis reiškia mirtingą gyvą būtybę — žmogų arba gyvūną (1 Korintiečiams 15:45, Brb; Jokūbo 5:20; Apreiškimo 16:3, NW). Tačiau apologetai visiškai iškreipė šį Biblijos mokymą susiedami jį su Platono filosofijos idėja, jog siela yra nematoma ir nemirtinga žmogaus dalis. O Minucijus netgi tvirtino, kad tikėjimas prikėlimu kilo iš Pitagoro mokymo apie sielos persikūnijimą. Kaip smarkiai dėl graikų filosofijos įtakos apologetai nukrypo nuo Biblijos mokymų!

Netikęs pasirinkimas

Kai kurie apologetai suvokė, kokį pavojų krikščionių tikėjimui kelia filosofija. Vis dėlto, nors ir kritikavo filosofus, jiems patiko intelektualūs filosofiniai samprotavimai. Tacianas smerkė filosofus, kad jie nenuveikia nieko doro, tačiau tuo pat metu krikščionių religiją vadino „mūsų filosofija“ ir leisdavosi į įvairius filosofinius išvedžiojimus. Tertulianas, viena vertus, bodėjosi pagonių filosofijos daroma įtaka krikščionių mąstysenai, antra vertus, pareiškė norįs sekti „filosofu ir kankiniu Justinu, bažnyčios sofistu Miltiadu“ ir kitais. Atenagoras buvo vadinamas „krikščionių filosofu iš Atėnų“. O Klemensas Aleksandrietis, sakoma, manęs, kad „filosofija gali padėti krikščionims įgyti išminties ir apginti tikėjimą“.

Jeigu apologetai šį tą ir pasiekė gindami savo tikėjimą, jie padarė vieną didelę klaidą. Kokią? Apaštalas Paulius priminė krikščionims, kad iš visų jų turimų dvasinių ginklų pats galingiausias yra Dievo Žodis, mat jis „yra gyvas, veiksmingas“. Juo, pasak  Pauliaus, „nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“ (Hebrajams 4:12; 2 Korintiečiams 10:4, 5, Brb; Efeziečiams 6:17).

Naktį prieš mirtį Jėzus savo mokiniams pasakė: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33). Išbandymai ir vargai, kuriuos jis patyrė čia, žemėje, nepalaužė jo tikėjimo ir ištikimybės savo Tėvui. Panašiai rašė ir Jonas, paskutinis iš apaštalų: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, — mūsų tikėjimas“ (1 Jono 5:4). Apologetai troško apginti krikščionių tikėjimą, bet žengė klaidingu keliu — perėmė pasaulio filosofijos idėjas ir metodus. Taip pasaulis, galima sakyti, įveikė juos bei jų išpažįstamą krikščionybę. Taigi apologetai neapgynė tikrojo krikščionių tikėjimo, o nejučiomis įkliuvo į Šėtono, gebančio „apsimesti šviesos angelu“, spąstus (2 Korintiečiams 11:14).

Šiandien dauguma dvasininkų ir teologų eina apologetų pramintu keliu. Užuot gynę tikrąją krikščionybę Dievo Žodžiu, jie dažnai nuvertina Bibliją ir mokydami žmones remiasi pasaulio išmintimi, nes nori įgyti visuomenės ir valdžios palankumą. Jie neragina saugotis Biblija nepagrįstų pasaulio idėjų, o priešingai — savo mokymais ‘pataikauja klausytojų ausims’, kad laimėtų jų širdis (2 Timotiejui 4:3). Šie mokytojai, kaip ir antrajame bei trečiajame amžiuje gyvenę apologetai, nekreipia dėmesio į apaštalo Pauliaus perspėjimą: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.“ Tad mums primenama, kad „jų galas bus toks, kokie jų darbai“ (Kolosiečiams 2:8; 2 Korintiečiams 11:15).

[Išnašos]

[Anotacija 31 puslapyje]

„Mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“ (2 KORINTIEČIAMS 10:5, Brb).

[Iliustracija 28 puslapyje]

Justinas Kankinys filosofinius samprotavimus laikė „nepavojingais ir naudingais“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Klemensas Aleksandrietis filosofiją pavadino „tikrąja teologija“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Tertuliano filosofavimas vedė prie Trejybės dogmos atsiradimo

[Iliustracija 29 puslapyje]

Tacianas krikščionių religiją vadino „mūsų filosofija“

[Iliustracija 30 puslapyje]

Šių dienų dvasininkai ir teologai eina apologetų pramintu keliu

[Iliustracija 31 puslapyje]

Apaštalas Paulius įspėjo saugotis filosofijos ir apgaulės

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 29 puslapyje]

Klemensas Aleksandrietis: Historical Pictures Service; Tertulianas: © Bibliothèque nationale de France