Ar nuodėmės nebėra?

DAR ne taip seniai bažnyčiose žmonės girdėdavo kunigą iš sakyklos griežtai įspėjant vengti septynių mirtinų nuodėmių: puikybės, gobšumo, gašlumo, rūstybės, pavydo, nesaikingumo valgant ir geriant, tingumo. Dažniausiai jis primindavo, kokios baisios pasekmės laukia nuodėmiautojų, ir ragindavo klausytojus atgailauti. „O dabar, — sako vienas rašytojas, — dauguma dvasininkų nemalonios temos apie nuodėmę neliečia ir kalba vien tai, kas klausytojams patinka.“

Šią tendenciją pastebi ir žurnalistai. Štai keletas ištraukų iš spaudos:

▪ „Anksčiau vartotos sąvokos — nuodėmė, atgaila ir atpirkimas — išnyko, jas pakeitė pamokymai, kaip svarbu ugdytis savigarbą, mylėti save“ (Star Beacon, Aštabjula, Ohajo valstija, JAV).

▪ „Žmogus jau nemano esąs nuodėmingas“ (Newsweek).

▪ „Mes nebeklausiame „ko Dievas iš manęs reikalauja“, o tik galvojame „ką Dievas gali man duoti“ (Chicago Sun-Times).

Šių dienų pliuralistinėje ir tolerantiškoje visuomenėje žmonės stengiasi nespręsti, kokia kitų moralė, kadangi tai, kaip tvirtinama, nekorektiška. Didžiausia nuodėmė, regis, yra smerkti kito asmens poelgius. Vyrauja šitoks požiūris: „Gali tikėti, kuo tik nori, bet tikrai neturėtum savo nuomonės piršti kitiems. Juk žmonių moralinės vertybės labai skiriasi. Niekas kitas, tik tu pats, gali nuspręsti, kaip elgtis teisinga. Kito žmogaus vertybės tiek pat svarbios, kiek ir tavosios.“

Tokia mąstysena paliko pėdsaką ir kalboje. Rimtame pokalbyje žodį „nuodėmė“ šiais laikais retai kada beišgirsi, dažniausiai jis minimas juokaujant. Anksčiau sakydavo „jie gyvena nuodėmėje“, o dabar tiesiog „gyvena kartu“. Žmonės jau ne „svetimauja“, o „turi romaną“. Nebėra „homoseksualų“, yra žmonės, pasirinkę „alternatyvų gyvenimo būdą“.

Kaip matome, daugelio supratimas, kas yra „normalu“ ir ką reikia smerkti kaip „nuodėmę“, pasikeitė. Kodėl taip atsitiko? Kur dingo nuodėmė? Ir ar tikrai svarbu, koks jūsų požiūris į nuodėmę?