Laiškas iš Pietų Afrikos

„Ko jie sustojo tokioje vietoje?“

„PAVOJINGA ZONA! PLĖŠIKAVIMAS IR PROSTITUCIJA“, — įspėja ženklas šalikelėje. Nuo kelio, vedančio į netoliese esantį prabangų poilsio ir kazino kompleksą, pasukame į kelkraštį. Ten, prie didelio reklaminio skydo, jau stovi kelios mašinos. Pro šalį lekia brangūs automobiliai. Pastebime smalsius suglumusių keleivių žvilgsnius, taip ir klausiančius: „Ko jie sustojo tokioje vietoje?“

Išlipame iš automobilio ir einame link grupelės tvarkingai apsirengusių žmonių, susibūrusių reklaminio skydo pavėsyje. Vienoje vietoje susirinko įvairių rasių ir tautybių žmonės — Pietų Afrikoje tai nedažnai pamatysi. Ketindami pasidalyti Biblijos tiesa su vietiniais gyventojais į šią vietovę atvažiavome iš Johanesburgo, esančio už šimto kilometrų į pietryčius.

Aptarę Biblijos citatą, pasitariame, kaip skelbsime šioje teritorijoje. Po maldos nueiname prie automobilių ir leidžiamės į kelią. Lygumoje kiek tik akys užmato išsibarsčiusios lūšnelės. Jas tarsi užgožia milžiniški kalnai atliekų iš platinos kasyklų. Aplink mus viešpatauja skurdas, nors po mūsų kojomis slūgso didžiuliai gamtos turtai.

Pas mus su žmona svečiuojasi pora iš Vokietijos, tad šiandien tarnybon po namus vykstame keturiese. Kas trečias gyventojas čia neturi darbo, todėl dauguma būstų primityvūs: netvirtas medinis karkasas apkaltas gofruota skarda, kurią laiko didelės vinys, prakaltos pro alaus butelio kamštelį.

Eidami pas žmones, prie vartelių garsiai pasisveikiname. Dažniausiai mus pasitinka šeimininkė. Visi, kuriuos randame namie, atidžiai klausosi, ką norime jiems pranešti, ir priima mus kaip brangiausius svečius. Metalinius namukų stogus saulė taip prikaitina, jog dieną viduje karšta kaip pirty. Todėl paprastai tėvai paragina vaikus atnešti iš kambario kėdes ir pastatyti po medžiu pavėsyje, tada mums pasiūloma atsisėsti.

Susirenka visa šeima ir susėda ant suolelių arba dėžių. Pašaukiami net maži vaikai, žaidžiantys su savadarbiais žaislais. Jiems liepiama ramiai klausytis. Atverčiame Bibliją ir perskaitome keletą eilučių, paskui paprašome mokyklinio amžiaus vaikų kai ką paskaityti iš mūsų leidinių. Beveik visi aplankyti  žmonės noriai paima leidinius, kuriuos pasiūlome, ir daugelis kviečia kada nors vėl pas juos atvykti.

Vidurdienį pasidarome pertraukėlę — valgome sumuštinius, atsigaiviname šaltu gėrimu. Tada išsiruošiame pas tuos, kuriuos lankėme anksčiau. Pirmiausia važiuojame pas Džimį, šiose platinos kasyklose dirbantį imigrantą iš Malavio. Su juo bendraujame jau keletą mėnesių. Jam patinka kalbėtis Biblijos temomis, jis visada džiaugiasi mus matydamas. Džimis yra vedęs tsvanų kalba šnekančią vietinę moterį, turi du mielus vaikus. Praėjusį kartą jo nebuvo namie, tad nekantraujame susitikti ir sužinoti, kaip laikosi.

Privažiavę prie Džimio namuko tuojau pastebime, kad kažkas ne taip. Paprastai tvarkingas sodas dabar apleistas. Sklypelyje augę javai nudžiūvę. Nebėra vištų, kurios nuolat kapstydavosi po dirvą ieškodamos sau kokio lesalo. Ant durų — stora grandinė. Mus pamačiusi kaimynė ateina pažiūrėti, ko ieškome. Paklausiame, kur galėtų būti Džimis. Išgirstame sukrečiančią žinią: jis mirė. Jo žmona su vaikais grįžo gyventi pas savo namiškius.

Nors nemandagu smalsauti, prašome papasakoti daugiau. „Jis susirgo ir jo jau nebėra, — sako ji. — Dabar siaučia įvairios ligos. Daug žmonių miršta.“ Moteris neįvardija ligos, nuo kurios mirė Džimis, nes žmonės apie tokius dalykus kalbėti vengia. Tačiau, kaip ji sakė, miršta daug kas — tai liudija vis ilgėjanti naujų kapų eilė kapinėse. Pasidalijame su ja prikėlimo viltimi ir skaudama širdim vykstame toliau.

Privažiuojame kitą kaimą. Jo gale matosi aukštai iškilusi kasyklos atliekų krūva. Gatvės gale pasukame į namo link vedantį keliuką. Sode akį patraukia ant akmens aiškiai užrašyti žodžiai: „Neryžtingumas yra laiko vagis, atidėliojimas — jo pagrindinis bendrininkas.“ Šio užrašo autorius Deividas * pakelia galvą nuo savo seno „Volkswagen Beetle“ variklio ir prisimerkęs nuo besileidžiančios saulės spindulių pasižiūri mūsų pusėn. Atpažinęs plačiai nusišypso ir auksu apvilkti dantys sužėri saulėje. Jis nusišluosto rankas ir prieina pasisveikinti.

„Sveiki, draugai! — garsiai taria. — Kur buvot dingę?“ Smagu vėl matyti Deividą. Jis atsiprašo, kad šiandien negali su mumis ilgai kalbėtis, nes turi greitai išbėgti: po paskutinio mūsų susitikimo susirado darbą kasykloje. Per visą įdomų mūsų pokalbį šypsena nedingsta nuo jo veido. „Mano gyvenimas pasikeitė tą pačią dieną, kai susitikome! — sako jis susijaudinęs. — Net neįsivaizduoju, kur dabar būčiau, jeigu ne jūs.“

Atsisveikiname su Deividu pakilios nuotaikos. Saulei leidžiantis už horizonto sukame namų link. Kai išvykdami apžvelgiame blankiuose spinduliuose ir dulkėse skęstančias platybes, susimąstome, kaip geroji naujiena pasieks visus čionykščius. Dabar geriau suprantame Jėzaus žodžius: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Luko 10:2).

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Kind permission given by the South African Post Office