Kur dingo nuodėmė?

„MINTIS, kad visi iš savo pirmųjų tėvų paveldėjome nuodėmę, nepriimtina šiandieninėje visuomenėje. Kaip ir mintis apie nuodėmę apskritai. [...] Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas galbūt ir nusidėjo, bet visi kiti tesame aplinkybių aukos“ (The Wall Street Journal).

Kaip matome iš šios citatos, nuodėmės sąvokai gresia išnykimas iš žmonių sąmonės. Kas pasikeitė? Kodėl šiandien žmonėms mintis apie nuodėmę tokia atgrasi?

Panagrinėkime nuodėmę dviem aspektais. Pirma aptarkime gimtąją nuodėmę, kurią turime, norime to ar ne. Paskui pakalbėsime apie nuodėmingą elgesį.

Paženklinti gimtosios nuodėmės?

Iš Biblijos sužinome, kad pirmieji tėvai nusidėjo ir taip nuodėmė prasiskverbė į visą žmoniją. Taigi visi mes gimėme netobuli, su polinkiu į nuodėmę. Biblija sako: „Kiekviena neteisybė yra nuodėmė“ (1 Jono 5:17).

Tačiau daugeliui tikinčiųjų mintis, kad visi žmonės iš prigimties nuodėmingi dėl to, kad kadaise nusidėjo jų protėviai, nesuprantama ir nepriimtina, — kodėl gi jie turėtų atsakyti už tai, ko nepadarė. Teologijos profesorius Edvardas Ouksas sako, jog žmonės, išgirdę apie gimtąją nuodėmę, dažniausiai „sumišę tyli, atvirai pasipiktina arba, geriausiu atveju, pasako tikį šiuo mokymu, bet iš tikrųjų nė nenutuokia, kaip pritaikyti jį savo gyvenime“.

Viena, kodėl daug kam sunku pripažinti gimtąją nuodėmę, yra tai, ko apie ją moko bažnyčiose. Pavyzdžiui, Tridento susirinkime (1545—1563) Bažnyčia pasmerkė visus, kurie tvirtino, jog naujagimių nereikia krikštyti, idant būtų nuplautos jų nuodėmės. Teologų teigimu, jeigu naujagimis mirtų nepakrikštytas, dėl nenuplautos nuodėmės jis niekada nepatektų į dangų pas Dievą. Kalvinas netgi mokė, kad kūdikiai ‘atsineša prakeikimą iš motinos įsčių’. Pasak jo, dėl paveldėtos nuodėmės jie ‘pasibjaurėtini Dievui’.

Daugumai žmonių baisu ir pagalvoti, kad niekuo nekalti naujagimiai būtų kankinami dėl paveldėtos nuodėmės. Tad nesunku suprasti, kodėl tokie bažnyčių mokymai trukdo tikėti, kad žmogus iš prigimties nuodėmingas. Net kai kurie žymūs dvasininkai neprisiversdavo sakyti, kad nekrikštytas  kūdikis pasmerktas degti pragaro ugnyje, ir teigė, jog tai, kas su juo galiausiai atsitiks, yra teologinė dilema. Todėl ne vieną šimtmetį Katalikų bažnyčia mokė, jog nekrikštytų kūdikių sielos gyvens limbe *, nors šis mokymas ir netapo bažnyčios dogma.

Kitą smūgį tikėjimui, kad žmonija iš prigimties nuodėminga, sudavė XIX amžiaus filosofai, mokslininkai ir teologai, pradėję skleisti abejones Biblijos pasakojimų autentiškumu. Daugelis žmonių, patikėję Darvino evoliucijos teorija, pradėjo manyti, kad pasakojimas apie Adomą ir Ievą tėra mitas. Dėl visų minėtų priežasčių Bibliją daug kas laiko žmogiškosios išminties ir tradicijų kūriniu, o ne Dievo įkvėpta knyga.

Taigi kaip tai atsiliepė mokymui apie gimtąją nuodėmę? Jeigu žmonės ima tikėti, kad Adomas su Ieva niekada negyveno, aišku, jie daro išvadą, jog negalėjo būti ir pirmosios nuodėmės. Netgi tiems, kurie pripažįsta, jog žmonija iš tikrųjų nuodėminga, gimtoji nuodėmė tėra mėginimas paaiškinti, kodėl žmonės netobuli.

Tai tiek apie gimtąją nuodėmę. O ką galima pasakyti apie nuodėmingą elgesį?

Ar tai tikrai nuodėmės?

Paklausti, kas yra nuodėmė, daugelis prisimena Dešimt Dievo įsakymų — nežudyti, nesvetimauti, negeisti, kas jiems nepriklauso, neturėti lytinių santykių iki santuokos, nevogti ir kitus. Bažnyčia nuo seno mokė, kad jei žmogus miršta neatgailavęs dėl tokių nuodėmių, bus amžinai kankinamas ugniniame pragare. *

Kad žmogus išvengtų tokių kančių, Katalikų bažnyčia reikalauja išpažinti nuodėmes kunigui, kuris, kaip ji teigia, turi galią jas atleisti. Tačiau daugumai katalikų išpažintis, atleidimas ir atgaila tapo atgyvena. Neseniai Italijoje atlikta apklausa parodė, jog per 60 procentų tos šalies katalikų nebeina išpažinties.

Akivaizdu, bažnyčių skiepijama samprata apie nuodėmę ir jos pasekmes neskatina  žmonių liautis nuodėmiavus. Daugelis tikinčiųjų jau nebemano, kad bažnyčios smerkiamas elgesys yra kuo nors blogas. Pavyzdžiui, jie svarsto: „Jeigu du suaugę žmonės abiem sutinkant turi lytinių santykių ir joks kitas asmuo dėl to nenukenčia, kas čia tokio?“

Tokia nuomonė atsirado greičiausiai todėl, kad žmonės giliai širdyje netiki tuo, ko juos mokė apie nuodėmę. Iš tikrųjų daug kam sunku patikėti, kad mylintis Dievas gali nuodėmiautojus amžinai deginti pragaro ugnyje. Galbūt dėl to į nuodėmę imta žiūrėti lengvabūdiškai. Bet prie to prisidėjo ir dar kai kas.

Atmetamos tradicinės vertybės

Per paskutinius šimtmečius visuomenė ir žmonių pažiūros labai pasikeitė. Du pasauliniai karai, daugybė mažesnių konfliktų, genocidai privertė daugelį suabejoti tradicinėmis vertybėmis. Jie mąsto: ar protinga šiame technikos amžiuje gyventi pagal įstatymus, užrašytus senų senovėje ir prasilenkiančius su tikrove? Daugelio racionalistų ir moralės žinovų nuomone, — neprotinga. Pasak jų, visuomenė turi išsivaduoti iš moralės normų ir prietarų pančių ir siekti išsilavinimo, kad realizuotų didžiules žmonijos galimybes.

Tokios idėjos žmones visiškai atitraukė nuo Dievo. Daugelyje Europos šalių bažnyčią dabar lanko vos vienas kitas. Vis daugiau žmonių apskritai nežino, kuo tikėti. Kiti netgi atvirai niekina bažnyčios dogmas, laiko jas absurdiškomis. Jeigu žmogus tėra natūralios atrankos produktas, kokia prasmė, jie svarsto, jaudintis dėl nusižengimų moralės normoms.

Moralės nuosmukis dvidešimtajame amžiuje Vakarų šalyse vedė prie vadinamosios seksualinės revoliucijos. Studentų protestai, kontrkultūra, išpopuliarėję kontraceptikai taip pat turėjo įtakos tam, kad buvo atmesti tradiciniai nuostatai, kas padoru ir kas ne. Netrukus atsisakyta ir Biblijos vertybių.  Su nauja karta atsirado naujoji moralė ir naujas požiūris į nuodėmę. Kaip sako vienas rašytojas, nuo tada „vienintelis įstatymas buvo meilės įstatymas“ — taigi neteisėtas seksas tapo visuotinai priimtinas.

Religija, pataikaujanti žmogui

Žurnalas Newsweek, komentuodamas padėtį Jungtinėse Valstijose, atvirai pasakė: „Dėl kiekvieno tikinčiojo besivaržantys dvasininkai daro nuolaidų.“ Jie baiminasi, kad, reikalaudami iš tikinčiųjų laikytis aukštų moralės normų, juos greičiausiai praras. Žmonės nenori girdėti nei apie pareigą ugdytis nuolankumą, savidrausmę, dorumą, nei apie būtinybę įsiklausyti į sąžinės priekaištus ir atgailauti dėl nuodėmių. Todėl daugelis bažnyčių, kaip rašoma Chicago Sun-Times, ėmė „skelbti „krikščionišką“ žinią, glostančią žmogaus savimeilę; taip dėmesį jos sutelkia į patį žmogų, o ne į evangeliją“.

Dėl šios tendencijos susiformavo religinis mąstymas, jog kiekvienas Dievą gali apibūdinti savaip. Bažnyčiose vis dažniau kalbama ne apie Dievą ir jo reikalavimus, o apie žmogų, siekiama pakelti jo savigarbą. Vienintelis jų tikslas — įtikti bendruomenei. Taip religija liko be doktrinų. „O kas užpildo tuštumą, atsivėrusią ten, kur anksčiau buvo krikščioniškos moralės normos?“ — klausia The Wall Street Journal. Ir čia pat atsako: „Vienintelis reikalavimas — atjausti kitus; pakanka tiesiog „būti geru žmogumi.“

Taigi paplito požiūris, kad bet kuri religija, besistengianti įtikti žmogui, yra gera. The Wall Street Journal teigimu, kiekvienas, kas pritaria tokiai nuostatai, „mano galįs pasirinkti kokią nori religiją, jeigu tiktai ji nieko iš jo nereikalauja — guodžia, o ne smerkia“. Bažnyčios noriai priima žmones „tokius, kokie jie yra“, ir nekelia jiems jokių moralinių reikalavimų.

Tai, ką aptarėme, Biblijos skaitytojams galbūt primins apaštalo Pauliaus pirmajame amžiuje pasakytus žodžius: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos“ (2 Timotiejui 4:3, 4).

Kai dvasininkai pateisina nuodėmiavimą, teigia, kad nuodėmės iš viso nėra, ir ‘pataikauja savo klausytojams’ užuot mokę Biblijos tiesų, daro jiems didelę žalą. Tokios jų idėjos ne tik klaidingos, bet ir pavojingos, nes iškraipo vieną pagrindinių krikščionybės mokymų. Skelbdami gerąją naujieną Jėzus ir apaštalai dažnai kalbėdavo apie nuodėmę ir nuodėmių atleidimą. Kad tuo įsitikintumėte, skaitykite kitą straipsnį.

[Išnašos]

[Anotacija 7 puslapyje]

Žmogui pataikaujančios religijos vaisiai blogi

[Rėmelis 6 puslapyje]

Nuodėmė? „Mums tai neberūpi“

▪ „Šiandien tai viena didžiausių bažnyčios dilemų. Mes nebelaikome savęs „nusidėjėliais“, kuriems reikia atleidimo. Galbūt anksčiau bijojome nusidėti, bet dabar mums tai neberūpi. Taigi nors bažnyčia siūlo, kaip spręsti nuodėmės problemą, daugumai amerikiečių nuodėmė visai ne problema, bent jau ne rimta“ (religijotyrininkas Džonas Studebeikeris jaunesnysis).

▪ „Daug kas sako: „Aš keliu aukštus moralinius reikalavimus sau ir kitiems, tačiau suprantu, kad visi esame žmonės, tad neperlenkiu lazdos.“ Moralės atžvilgiu mes laikomės patogios pozicijos, kitaip sakant, vidurio, ir manome, kad tai puiku. Mes pjauname veją, nestatome automobilio taip, kad užtvertume kelią kitiems. Bet į rimtesnius su nuodėme susijusius klausimus nesigiliname“ (Albertas Moleris, Pietų baptistų seminarijos prezidentas).

▪ „Visuomenė dabar liaupsina tai, ko anksčiau gėdijosi [vadinamųjų septynių mirtinų nuodėmių]: tėvai skiepija vaikams išdidumą, kad šie jaustų savo vertę; grupė prancūzų virėjų nusiunčia Vatikanui peticiją, kurioje prašo gurmaniškų polinkių nelaikyti nuodėme. Pavydas yra bulvarinės žiniasklaidos varikliukas. Sužadinti geismą — svarbiausia reklamos kūrėjų strategija. Rūstauti įžeistam net labai normalu. Kartais bet ką atiduočiau, kad tik galėčiau patinginiauti“ (Nansi Gibs, citata iš žurnalo Time).

[Iliustracija 5 puslapyje]

Šiandien daugeliui pasakojimas apie Adomą ir Ievą tėra mitas