Tiesa apie nuodėmę

AR GALI ligonis įrodyti esąs sveikas sulaužydamas termometrą? Aišku, ne. Tai, kad daugybė žmonių atmeta Dievo požiūrį į nuodėmę, nereiškia, jog nuodėmė neegzistuoja. Jo Žodyje, Biblijoje, apie nuodėmę kalbama tikrai nemažai. Pasižiūrėkime, kas konkrečiai šia tema rašoma.

Visi nusideda

Maždaug prieš du tūkstančius metų apaštalas Paulius nusivylęs savimi rašė: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Romiečiams 7:19). Turime sąžiningai sau pripažinti, kad mūsų padėtis panaši. Galbūt trokštame laikytis Dešimties Dievo įsakymų arba gyventi pagal kitas dorovės normas, bet karti tiesa byloja: klumpame visi. Nors tyčia elgesio normų nepažeidinėjame, neįstengiame visuomet jų laikytis, dažnai klystame. Kodėl? Paulius tęsė: „Jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Romiečiams 7:20).

Visa žmonija, kaip ir Paulius, yra kamuojama įgimtų silpnybių, nes paveldėjo nuodėmę ir netobulumą. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“, — sakė apaštalas. Kaip tai atsitiko? Toliau jis paaiškino: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 3:23; 5:12).

Nors daugelis netiki, kad dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės tapome svetimi Dievui ir netekome galimybės gyventi tobuli, — būtent to moko Biblija. Jėzus citavo iš pirmųjų Pradžios knygos skyrių ir taip parodė tikįs pasakojimu apie Adomą ir Ievą (Pradžios 1:27; 2:24; 5:2; Mato 19:1-5).

Vienas esminių Biblijos mokymų yra Jėzaus išpirka. Atėjęs į žemę jis paaukojo savo gyvybę, kad išpirktų iš nuodėmės žmones, kurie juo tiki (Jono 3:16). Mūsų ateitis priklauso nuo to, ar pripažinsime, kad išpirka yra Jehovos pasirinktas kelias išvaduoti žmoniją iš apverktinos padėties. Bet jei aiškiai nesuprasime, kas, Dievo požiūriu, yra nuodėmė, negalėsime suvokti ir įvertinti to, ką jis yra padaręs mums išgelbėti.

Kodėl reikėjo Jėzaus aukos

Pirmajam žmogui Jehova suteikė galimybę gyventi amžinai. Šią nepaprastą perspektyvą Adomas būtų išsaugojęs tik likęs klusnus Dievui. Bet Adomas sukilo prieš Dievo valdžią ir taip nusidėjo (Pradžios 2:15-17; 3:6). Jis nepakluso Dievo valiai, prarado tobulumą ir draugystę su savo Kūrėju. Sulaužydamas Dievo įsakymą Adomas padarė nuodėmę ir buvo pasmerktas myriop. Deja, Adomo palikuonys, mes visi, gimėme nuodėmingi ir mirtingi. Kodėl?

Todėl, kad netobuli tėvai negali turėti tobulų vaikų. Visi Adomo palikuonys gimė nuodėmingi, o „atpildas už nuodėmę mirtis“, kaip sakė apaštalas Paulius (Romiečiams 6:23). Tačiau toliau nuramino: „Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Kadangi Jėzus paaukojo savo gyvybę, paklusniai ir šią auką vertinančiai žmonijai atsivėrė galimybė būti apvalytai nuo  nuodėmės, kurią užtraukė Adomas * (Mato 20:28; 1 Petro 1:18, 19). Kam paskatinti jus turėtų ši žinia?

Kristaus meilė „valdo mus“

Atsakymą į šį klausimą sužinome iš apaštalo Pauliaus žodžių, kuriuos jis užrašė Dievo dvasios įkvėptas: „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad [...] Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Asmuo, pripažįstąs, kad Jėzaus auka gali išvaduoti iš Adomo nuodėmės pasekmių, ir norįs parodyti dėkingumą už šią Dievo dovaną, stengsis gyventi taip, kad įtiktų Dievui. Tai reiškia, kad jis turi pažinti Dievą, lavinti savo sąžinę pagal Biblijos principus ir jais vadovautis savo gyvenime (Jono 17:3, 17).

Nuodėmiavimas kenkia mūsų santykiams su Jehova Dievu. Karalius Dovydas, supratęs, kokią rimtą nuodėmę padarė svetimaudamas su Batšeba ir pasiųsdamas į mirtį jos vyrą, be abejonės, jautė didžiulę gėdą. Bet labiausiai jis sielojosi, kad taip elgdamasis įskaudino Dievą. Jehovai jis atgailavo: „Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Psalmyno 51:6 [51:4, Brb]). Kai Juozapas buvo gundomas pasielgti amoraliai, klausydamas sąžinės balso pasakė: „Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:9).

Taigi, nuodėmiauti bloga ne tik dėl to, kad užklupti jaučiamės nepatogiai, galbūt prarandame gerą vardą arba turime atsakyti visuomenei. Nesilaikydami Dievo Žodyje duotų nurodymų dėl lytinio gyvenimo, sąžiningumo, pagarbos, Dievo garbinimo ir kitų, susigadiname santykius su Dievu. Jeigu sąmoningai darome nuodėmes,  tampame Dievo priešais. O tai tikrai labai rimta! (1 Jono 3:4, 8)

Tad ar galima sakyti, kad nuodėmės nebėra? Ne, ji niekur nedingo. Tiesiog žmonės nuodėmę pradėjo vadinti kitaip, tikėdamiesi, jog tada ji atrodys ne tokia reikšminga. Daugelis atbukino savo sąžinę arba neklauso jos priekaištų. Tačiau, norint turėti Dievo palankumą, taip elgtis nevalia. Kaip minėjome, nuodėmės pasekmė yra ne tik gėda ar nepasitenkinimas savimi, bet ir mirtis. Nuodėmiavimas gali kainuoti gyvybę.

Tačiau yra gera žinia: dėl Jėzaus išperkamosios aukos galime sulaukti atleidimo už savo nuodėmes, jeigu nuoširdžiai atgailaujame ir stengiamės pasikeisti. „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, — rašė apaštalas Paulius, — kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito“ (Romiečiams 4:7, 8, Brb).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

Posūkis teologijos istorijoje

Daugumai katalikų mokymas apie limbą visada buvo sunkiai suvokiamas. Pastaraisiais dešimtmečiais jis palaipsniui ėjo užmarštin, kol galiausiai jo nebeliko ir katekizmuose. 2007 metais Katalikų bažnyčia pasirašė limbo „mirties liudijimą“: oficialiame dokumente pareiškė, jog yra „rimtas teologinis ir liturginis pagrindas tikėtis, kad nekrikštyti mirę kūdikiai bus išganyti ir džiaugsis palaimingu reginiu“ (Tarptautinė teologinė komisija).

Kodėl teologijos istorijoje įvyko toks posūkis? Taip buvo atsikratyta, pasak prancūzų žurnalisto Anri Tenko, „slegiančio palikimo, kurį nuo viduramžių iki dvidešimtojo amžiaus pabaigos saugojo manipuliacijų nevengianti Bažnyčia: nuo seno limbu ji gąsdino tėvus, kad šie kuo greičiau pakrikštytų savo vaikus“. Bet dėl šio pakeitimo kyla ir daugiau klausimų.

Tradicija ar Šventasis Raštas? Mokymas apie limbą atsirado dvyliktajame amžiuje po teologinių diskusijų apie skaistyklą. Katalikų bažnyčia mokė, kad siela yra žmogaus dalis, kuri po kūno mirties gyvena toliau. Todėl jai teko paaiškinti, kas atsitinka su nekrikštytų vaikų sielomis, mat jos negali patekti į dangų, bet ir neturėtų būti pasmerktos eiti į pragarą. Taip gimė mintis apie limbą.

Tačiau Biblija nemoko, kad siela lieka gyventi po kūno mirties. Priešingai, joje aiškiai sakoma, jog siela nėra nemirtinga, ji gali būti ‘sunaikinta’ ir ‘mirti’ (Apaštalų darbų 3:23, Brb; Ezechielio 18:4, Brb). Kadangi siela yra mirtinga, tokios vietos kaip limbas būti negali. Dar iš Biblijos sužinome, kad miręs žmogus yra be sąmonės, tarsi miega (Mokytojo 9:5, 10; Jono 11:11-14).

Biblijoje rašoma, kad mažamečius krikščionių vaikus Dievas laiko šventais (1 Korintiečiams 7:14). Toks teiginys būtų beprasmis, jeigu kūdikių krikštas yra privalus, kad jie būtų išgelbėti.

Mokymas apie limbą tikrai žeidė Dievą, nes žmonėms galėjo susidaryti įspūdis, kad jis tironas, o ne teisingas ir mylintis Tėvas (Pakartoto Įstatymo 32:4; Mato 5:45; 1 Jono 4:8). Tad nenuostabu, kad šis nebiblinis mokymas nuoširdiems krikščionims visada atrodė sveiku protu nesuvokiamas.

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Laikydamiesi Dievo Žodžio nurodymų džiaugiamės draugyste su Dievu ir žmonėmis