Kodėl Jėzus nesikišo į politiką?

EINA 32 mūsų eros metai. Jėzus, išpranašautasis Mesijas, jau yra plačiai pagarsėjęs — jis išgydo ligonius ir net geba prikelti mirusius. Šiandien tūkstantinę minią nustebino darydamas stebuklus ir aiškindamas Dievo mokymus. Dabar, dienai baigiantis, jis paskirsto išalkusius žmones į mažesnes grupeles ir, pasimeldęs Dievui Jehovai, stebuklingai visus pamaitina. Paskui surenka maisto likučius, kad nenueitų veltui. Kaip į visa tai reaguoja žmonės? (Jono 6:1-13)

Pamatę Jėzaus stebuklus ir gebėjimą vadovauti miniai bei pasirūpinti jos poreikiais, žmonės padaro išvadą, kad jis būtų tobulas karalius (Jono 6:14). Ir nieko nuostabaus, juk jiems būtinai reikia gero, supratingo valdovo; jų mylimas kraštas kenčia slegiantį kitos šalies jungą. Todėl žmonės bando priversti Jėzų dalyvauti politinėje veikloje. Turėdami visas šias aplinkybes omeny, pažiūrėkime, kaip atsiliepia Jėzus.

„Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“, — rašoma Jono 6:15. Ar begali būti aiškesnis atsakas?! Jėzus ryžtingai atsisakė kištis į politiką ir savo nuostatos niekada nepakeitė. Jis ir savo sekėjams nurodė laikytis tokio pat požiūrio (Jono 17:16). Kodėl Jėzus pasirinko tokią poziciją?

Kodėl Jėzus liko politiškai neutralus?

Jėzaus neutralumas pasaulio politikos atžvilgiu buvo tvirtai pagrįstas Dievo Žodžio principais. Apsvarstykime bent du iš jų.

„Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Štai kokią išvadą apie žmonių valdžias pateikia Biblija. Reikia nepamiršti, kad prieš gimdamas žmogumi Jėzus daugybę metų gyveno danguje kaip dvasinė esybė (Jono 17:5). Todėl jis žinojo, kad žmonių valdovai, nors ir turi gerų ketinimų, nesugeba tinkamai pasirūpinti milijardais žemės gyventojų. Be to, žmogui ir nebuvo Dievo skirta atlikti tokią užduotį (Jeremijo 10:23). Jėzus žinojo, kad žmonijos problemas išspręs ne žmonių valdžios.

„Visas pasaulis yra piktojo [Šėtono] valdomas“ (1 Jono 5:19, Jr). Ar jus nustebino šis teiginys? Daugeliui jis netikėtas. Jų nuomone, valdžioje yra žmonių, trokštančių pasaulį padaryti geresnį ir saugesnį. Tačiau netgi patiems nuoširdžiausiems valdovams, kad ir kaip jie stengtųsi, nepavyksta pasipriešinti įtakai asmens, kurį Jėzus pavadino „šio pasaulio valdovu“ (Jono 12:31, Vl; 14:30). Todėl Jėzus vienam politikui pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36). Jėzus buvo būsimasis dangiškosios Karalystės Karalius. Veldamasis į politiką, jis būtų sulaužęs ištikimybę savo Tėvo valdžiai.

Ar Jėzus norėjo pasakyti, kad jo sekėjai neprivalo paklusti žmonių valdžioms? Ne. Jis mokė, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp pareigų Dievui ir žmonių valdžiai.

Jėzus valdžią gerbė

Kai Jėzus mokė šventykloje, priešininkai mėgino sugauti jį kalboje, tad paklausė, ar  reikia mokėti mokesčius. Jeigu būtų pasakęs, kad nereikia, jį būtų galima apkaltinti maištavimu. Be to, žmonės, pavargę nuo romėnų jungo, jo žodžių paskatinti galbūt būtų sukilę prieš savo pavergėjus. O jei būtų pareiškęs, jog mokesčius mokėti reikia, daugelis būtų pamanę, kad jam nerūpi, kokią neteisybę jie kenčia. Tačiau Jėzaus atsakymas buvo nepriekaištingas: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Luko 20:21-25). Vadinasi, jo sekėjai yra atskaitingi ir Dievui, ir ciesoriui, tai yra žmonių valdžioms.

Valdžios palaiko šiokią tokią tvarką. Jos teisėtai reikalauja, kad gyventojai būtų sąžiningi, mokėtų mokesčius, laikytųsi įstatymų. Ar Jėzus ‘atiduodavo kas ciesoriaus, ciesoriui’? Jis užaugo pavyzdingoje šeimoje — jo tėvai pakluso įstatymui netgi tuomet, kai tai jiems nebuvo patogu. Prisiminkime, kaip paklusdami Romos įsakymui dėl gyventojų surašymo Juozapas ir jo besilaukianti žmona Marija nukeliavo apie 150 kilometrų iš savo namų į Betliejų (Luko 2:1-5). Jėzus taip pat laikėsi įstatymų ir mokėjo mokesčius — net tuos, kurių mokėti jam nepriklausė (Mato 17:24-27). Jis nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais ir nesiėmė spręsti pasaulio reikalų (Luko 12:13, 14). Kitaip tariant, jis gerbė valdžią, bet nesutiko jai priklausyti. Tačiau ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas atiduoti „kas Dievo — Dievui“?

 Kaip Jėzus atidavė „kas Dievo — Dievui“

Sykį Jėzaus paklausė, koks yra didžiausias iš visų Dievo įsakymų, duotų žmogui. Jis atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis — panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:37-39). Ragindamas žmones atiduoti „kas Dievo — Dievui“, jis pirmiausia turėjo omenyje meilę Dievui. O mylėti Dievą reiškia iš širdies visiškai jam paklusti.

Ar tiktų Dievą mylėti ne visa širdimi? Ar galime būti atsidavę Jehovai Dievui bei jo dangiškajai valdžiai ir tuo pat metu žmonių valdžioms? Jėzus nurodė principą, kuriuo derėtų vadovautis: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers“ (Mato 6:24). Čia Jėzus turėjo omenyje meilę Dievui ir turtams, tačiau jis gerai žinojo, kad tas pats principas taikytinas ir kalbant apie politiką. Tuo principu vadovavosi ir jo sekėjai pirmajame amžiuje.

Seniausi žinomi raštai byloja, kad tais laikais Jėzaus sekėjai neturėjo nieko bendra su politika. Jie šlovino tik Dievą, kurį garbino ir Kristus, todėl atsisakydavo prisiekti ištikimybę Romai bei imperatoriui, atlikti karo tarnybą ir užimti valdžios postus. Dėl to buvo visaip persekiojami. Priešininkai kartais apkaltindavo juos neapykanta žmonijai. Ar šis kaltinimas buvo teisingas?

Tikrieji krikščionys rūpinasi žmonėmis

Prisiminkime Jėzaus pacituotą antrąjį didžiausią Dievo įsakymą — „mylėk savo artimą kaip save patį“. Akivaizdu, tikrasis  Kristaus sekėjas negali neapkęsti žmonijos. Jėzus mylėjo žmones, aukojosi dėl jų, patenkindavo svarbiausius jų poreikius (Morkaus 5:25-34; Jono 2:1-10).

Bet pagalvokite, kuo labiausiai Jėzus garsėjo. Nors jis padarė daug stebuklų, žmonės nevadino jo nei Gydytoju, nei Maitintoju, nei Mirusiųjų Prikėlėju. Tačiau vadino jį Mokytoju ir ne be reikalo (Jono 1:38; 13:13). Kaip paaiškino Jėzus, svarbiausia priežastis, dėl kurios jis atėjo į žemę, — mokyti žmones apie Dievo Karalystę (Luko 4:43).

Kaip tik todėl tikrieji Kristaus sekėjai ir atlieka tą patį darbą, kurį dirbo jų Mokytojas gyvendamas žemėje, — skelbia žmonėms gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Jėzus Kristus pavedė visiems tikriesiems krikščionims mokyti apie Karalystę viso pasaulio žmones (Mato 24:14; 28:19, 20). Ta nepaperkama dangiškoji valdžia, vadovaudamasi meilės įstatymu, valdys visą Dievo kūriniją. Ji įgyvendins Dievo valią žemėje ir net pašalins visas kančias bei mirtį (Mato 6:9, 10; Apreiškimo 21:3, 4). Tad nenuostabu, kad Kristaus skelbiama žinia Biblijoje vadinama „gerąja naujiena“ (Luko 8:1).

Taigi kaip šiais laikais atpažinti tikruosius Jėzaus Kristaus sekėjus? Ar reikėtų jų ieškoti tarp šio pasaulio politikų? O gal jiems, kaip ir Jėzui, svarbiausia skelbti bei mokyti apie Dievo Karalystę?

Ar norėtumėte daugiau sužinoti apie Dievo Karalystę ir kaip tos žinios jau dabar gali pakeisti jūsų gyvenimą? Raginame jus susisiekti su Jehovos liudytojais, gyvenančiais jūsų vietovėje, arba aplankyti oficialią mūsų svetainę www.watchtower.org.

[Rėmelis/iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Ar Jehovos liudytojai darbuojasi visuomenės labui?

Jehovos liudytojai politikoje nedalyvauja, tačiau uoliai darbuojasi padėdami visokios rasės ir kilmės žmonėms. Pateiksime kelis pavyzdžius.

▪ Septyni milijonai su viršum Jehovos liudytojų kasmet daugiau kaip 1,5 milijardo valandų savanoriškai padeda žmonėms pažinti Bibliją, suprasti, kad taikant jos patarimus galima įveikti žalingus įpročius, turėti darnią šeimą, patirti daugiau laimės gyvenime.

▪ Liudytojai spausdina ir nemokamai platina leidinius daugiau kaip 500 kalbų, įskaitant kai kurias iš tų, kuriomis neišeina jokie kiti spaudiniai.

▪ Jie moko kalbėjimo meno — taip milijonai žmonių lavinasi aiškiai ir taktiškai reikšti savo mintis.

▪ Liudytojai rengia raštingumo kursus pagal savo paruoštą programą; juos lankydami dešimtys tūkstančių žmonių įvairiose šalyse išmoko skaityti ir rašyti.

▪ Visame pasaulyje liudytojai yra sudarę daugiau kaip 400 regiono statybos komitetų; jų užduotis — mokyti savanorius įgūdžių, reikalingų statant pastatus, kuriuose mokoma Biblijos tiesų. Per pastarąjį dešimtmetį pastatyta daugiau nei 20000 Dievo garbinimo namų, vadinamų Karalystės salėmis.

▪ Jie teikia pagalbą nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems savo bendratikiams ir kitiems žmonėms. Per porą metų po neseniai Jungtinėse Valstijose praūžusių uraganų Jehovos liudytojai atstatė daugiau kaip 90 Karalystės salių ir 5500 namų.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kai žmonės ragino Jėzų dalyvauti politinėje veikloje, jis „pasitraukė pats vienas į kalną“