YRA vienas asmuo, kuris stengiasi, kad žmonės nesužinotų Dievo vardo, Jehova, ir neišsiugdytų artimos draugystės su Dievu. Kas gi tas piktavalis? Biblija paaiškina: „Netikintiesiems [...] šio pasaulio dievaitis apakino protus.“ Šios bedieviškos santvarkos dievaitis yra Šėtonas. Jis nori, kad liktumėte tamsoje, kad jūsų širdies neapšviestų „Dievo šlovės pažinimo šviesa“ (Brb). Šėtonas nenori, kad gerai pažintumėte Jehovą. Tad kaip jis apakina žmonėms protus? (2 Korintiečiams 4:4-6)

Šėtonas trukdo žmonėms pažinti Dievą dangstydamasis klaidinga religija. Pavyzdžiui, senovės laikais kai kurie žydai pirmenybę ėmė teikti ne įkvėptiems raštams, o žmonių sugalvotai tradicijai netarti Dievo vardo. Dar iki pirmojo mūsų eros amžiaus žydams, viešai skaitantiems šventuosius raštus, matyt, buvo liepiama netarti Dievo vardo, o pakeisti jį žodžiu Adonai, reiškiančiu „Viešpats“. Be abejonės, dėl tokio papročio tauta smarkiai atitolo nuo Dievo. Daugelis neišsiugdė artimų santykių su Dievu, todėl neteko jo malonės. O koks buvo Jėzaus požiūris į Dievo vardą, Jehova?

Melsdamasis savo Tėvui Jėzus pasakė: „Aš paskelbiau tavo vardą ir dar skelbsiu“ (Jono 17:26). Nereikia nė abejoti, kad Jėzus įvairiomis progomis — skaitydamas, cituodamas ar aiškindamas Hebrajiškųjų raštų ištraukas tardavo ten parašytą Dievo vardą. Taigi Dievo vardą Jėzus vartojo taip pat dažnai kaip ir iki jo gyvenę pranašai. Jeigu kai kurie žydai Jėzaus tarnystės metu Dievo vardą tarti vengdavo, to papročio Jėzus tikrai nesilaikė. Jis netgi griežtai priekaištavo religiniams vadovams: „Jūs padarėte negaliojantį Dievo žodį dėl savo tradicijos“ (Mato 15:6, Jr).

Ištikimi Jėzaus sekėjai nepaliovė garsinti Dievo vardo net ir po Jėzaus mirties bei prikėlimo. (Skaitykite rėmelį  „Ar pirmieji krikščionys vartojo Dievo vardą?“.) Per 33 m. e. m. Sekmines, kai buvo įkurta krikščionių bendruomenė, apaštalas Petras, cituodamas pranašą Joelį, daugybei susirinkusių žydų ir prozelitų paskelbė: „Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo, bus išgelbėtas“ (Apaštalų darbų 2:21; Joelio 3:5 [2:32, Brb]). Pirmojo amžiaus krikščionys padėjo žmonėms iš  įvairių tautų sužinoti Dievo vardą. Todėl Jėzaus mokinys Jokūbas per apaštalų ir vyresniųjų susitikimą Jeruzalėje pasakė: „Dievas [...] teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“ (Apaštalų darbų 15:14).

Tačiau Dievo vardo neapkentėjas Šėtonas nepasidavė. Po apaštalų mirties jis kaipmat prisėjo atskalūnybės sėklų (Mato 13:38, 39; 2 Petro 2:1). Štai tokios netikros krikščionybės rašytojas Justinas Kankinys gimė maždaug tuo metu, kai mirė Jonas, paskutinis iš apaštalų. Savo raštuose Justinas Kankinys ne kartą pabrėžė, kad visų gerų dalykų Davėjas yra „Dievas, kuris neturi jokio asmeninio vardo“.

Klaidatikystei pasidavę krikščionys, perrašinėdami Biblijos graikiškuosius raštus, pašalino iš teksto Dievo vardą, Jehova, ir pakeitė jį žodžiu Kyrios, reiškiančiu „Viešpats“. Panašiai atsitiko ir Biblijos hebrajiškiesiems  raštams. Laikydamiesi papročio garsiai netarti Dievo vardo, nuo tiesos nukrypę Raštų perrašinėtojai žydai daugiau kaip 130 vietų jį pakeitė titulu Adonai. Populiariame Biblijos vertime į lotynų kalbą, Jeronimo užbaigtame 405 m. e. m. ir vėliau pavadintame Vulgata, Dievo vardo taip pat neliko.

Mūsų dienomis mokslininkai jau žino, kad tikrinis Dievo vardas, Jehova, Biblijoje parašytas per 7000 kartų. Todėl kai kuriuose Biblijos vertimuose, pavyzdžiui, katalikiškuose The Jerusalem Bible anglų kalba ir La Biblia Latinoamérica ispanų kalba, taip pat populiariame Reina-Valera, irgi ispanų kalba, Dievo vardas pavartotas daug kartų. Kai kuriuose vertimuose vartojama Dievo vardo forma „Jahvė“.

Deja, daugelis bažnyčių, finansuojančių Biblijos vertimus, spaudžia mokslininkus neminėti savo vertimuose Dievo vardo. Pavyzdžiui, Vatikanas 2008 m. birželio 29 d. laiške katalikų vyskupų konferencijų prezidentams rašė: „Pastaraisiais metais paplito paprotys tarti tikrinį Izraelio Dievo vardą.“ Toliau laiške nurodyta: „Dievo vardas [...] neturi būti nei vartojamas, nei tariamas.“ Be to, „verčiant Bibliją į dabartines kalbas [...] dievišką tetragramą reikia rašyti žodžiais Adonai/Kyrios: Viešpats“. Akivaizdu, jog šia Vatikano direktyva siekiama išstumti Dievo vardą iš vartosenos.

Protestantai irgi nerodo pagarbos Dievo vardui. 1978-aisiais išleisto protestantiško Biblijos vertimo New International Version (anglų kalba) leidėjų atstovas rašė: „Jehova yra asmeninis Dievo vardas ir iš tikrųjų privalėjome jį vartoti. Tačiau į šį vertimą investavome 2,25 milijono dolerių ir garantuotai būtume išmetę juos į balą, jeigu, pavyzdžiui, 23 psalmėje būtume parašę „Jahvė — mano ganytojas.“

Sužinoti Dievo vardą bažnyčios kliudo ir Lotynų Amerikos gyventojams. Jungtinių Biblijos draugijų (UBS) konsultantas vertimo klausimais Stivenas Votas rašo: „Lotynų Amerikos protestantų sluoksniuose nenutyla debatai dėl Dievo vardo Jehová vartojimo. [...] Įdomu, jog gana didelė ir vis gausėjanti neosekmininkų bažnyčia [...] pareiškė  norinti 1960 metų Reina-Valera leidimo, tik be Dievo vardo Jehová. Vietoj jo turėtų būti vartojamas Señor [Viešpats].“ Pasak Voto, iš pradžių UBS tą prašymą atmetė, bet vėliau nusileido ir išspausdino Reina-Valera vertimą „be žodžio Jehova“.

Pašalinus Dievo vardą iš jo rašytinio Žodžio ir pakeitus jį titulu „Viešpats“, skaitytojams kliudoma gerai pažinti Dievą. Tuomet atsiranda painiava: skaitytojas, matydamas žodį „Viešpats“, kartais nesupranta, ar čia kalbama apie Jehovą ar apie jo Sūnų Jėzų. Pavyzdžiui, apaštalo Petro pacituoti karaliaus Dovydo žodžiai „Jehova tarė mano Viešpačiui [prikeltam Jėzui]: ‘Sėdėk mano dešinėje’“ (NW), daugelyje Biblijos vertimų, tarp jų ir lietuviškuose, perteikti taip: „Viešpats tarė mano Viešpačiui“ (Apaštalų darbų 2:34). Be to, Deividas Klainsas savo esė „Jahvė ir krikščionių teologijos Dievas“ pareiškė: „Pašalinus Jahvę iš krikščionių sąmonės visas dėmesys sutelkiamas į Kristų.“ Todėl mažai kas iš tikinčiųjų žino, jog tikrasis Dievas, į kurį maldomis kreipdavosi Jėzus, yra Asmuo, vardu Jehova.

Akivaizdu, Šėtonas gerokai pasidarbavo, kad apakintų žmonių protus ir jie nepažintų Dievo. Vis dėlto jums įmanoma užmegzti artimą draugystę su Jehova.

Taip, Šėtonas stojo į kovą su Dievo vardu ir tam gudriai naudojasi klaidingomis religijomis. Tačiau jokia jėga danguje ar žemėje negali sutrukdyti Visavaldžiam Viešpačiui Jehovai atskleisti savo vardą tiems, kas nori žinoti tiesą apie jį ir jo didingą tikslą palaiminti jam ištikimus žmones.

Jehovos liudytojai mielai jums padėtų sužinoti, kaip galite artintis prie Dievo studijuodamas Bibliją. Jie seka Jėzumi, o jis maldoje Dievui sakė: „Aš paskelbiau tavo vardą“ (Jono 17:26). Apmąstydamas Biblijos eilutes, parodančias, kuo Jehova tampa dėl žmonijos gerovės, sužinosite daug nuostabių šios šlovingos asmenybės bruožų.

Ištikimasis patriarchas Jobas buvo labai artimas su Dievu, vadinasi, tai įmanoma ir jums (Jobo 29:4, NW). Gilindamasis į Dievo Žodį gerai pažinsite Jehovą. O įgijęs tokių žinių neabejosite, kad Jehova veiks pagal savo vardo reikšmę — „Aš tapsiu tuo, kuo panorėsiu“ (Išėjimo 3:14, išversta iš Roderamo The Emphasized Bible). Taip, jis tikrai įgyvendins visa, ką nuostabaus yra pažadėjęs žmonijai.