JĖZUS išgirdo, kad jo geras draugas Lozorius sunkiai serga. Tą žinią per pasiuntinį jam perdavė Lozoriaus seserys Marija ir Morta, gyvenančios Betanijoje. Seserys įsitikinusios, kad Jėzus pajėgs išgydyti jų brolį, nors jis tuo metu yra toli nuo jų kaimo, kitapus Jordano. Marija su Morta žino, jog Jėzus jau buvo išgydęs žmogų per atstumą (Mato 8:5-13; Jono 11:1-3).

Pasiuntiniui pranešus tą liūdną žinią, Jėzus nesiima nieko daryti. Kaip rašoma Biblijoje, „jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo“ (Jono 11:6). Ar numanai, kodėl Jėzus neskubėjo padėti Lozoriui? — — * Pakalbėkime apie tai plačiau.

Jėzus žino, kad Lozorius mirė, todėl paragina apaštalus: „Eikime vėl į Judėją.“ Jie paprieštarauja: „Ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus paaiškina: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“

Mokiniai tada taria: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Dabar Jėzus aiškiai sako: „Lozorius mirė.“ Kiti jo žodžiai tikriausiai juos nustebino: „Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau [...]. Tad eikime pas jį.“

Tomas drąsiai prabyla: „Eikime ir mes numirti su [Jėzumi]!“ Šis apaštalas neabejoja, jog priešai vėl kėsinsis Jėzų nužudyti, tad greičiausiai žus ir visi apaštalai. Bet jie vis tiek eina drauge ir maždaug po poros dienų pasiekia Betaniją, kur gyveno Lozorius. Betanija yra už kokių trijų kilometrų nuo Jeruzalės (Jono 11:7-18).

Ar žinai, kodėl Jėzus džiaugėsi, kad neatvyko ten anksčiau? — — Prisimink, Jėzus jau buvo prikėlęs kelis žmones, bet šie tebuvo mirę vos prieš keletą valandų (Luko 7:11-17, 22; 8:49-56). Tačiau Lozoriaus kūnas kape išgulėjo kelias dienas. Kad Lozorius tikrai miręs, niekam nekilo abejonių.

Lozoriaus sesuo Morta, išgirdusi, jog Jėzus yra netoli Betanijos, išskuba jo pasitikti. „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“, — sako ji. „Tavo brolis prisikels!“ — patikina ją Jėzus. Morta parbėga namo ir slapčiomis pasako savo seseriai Marijai: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“

Marija tuojau pakyla ir išeina pas Jėzų. Susirinkusieji pamano, jog Marija eina prie kapo, tad nuseka iš paskos.  Pamatęs Mariją ir su ja atėjusius žydus verkiančius, „Jėzus pravirko“. Netrukus jie visi prieina prie kapo, ant kurio angos užristas didelis akmuo. Jėzus paliepia: „Nuriskite akmenį!“ Morta paprieštarauja: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“

Tačiau žmonės paklūsta Jėzui ir akmenį nurita. Tada Jėzus pasimeldžia iš anksto dėkodamas Dievui už galią prikelti Lozorių. Jis nė neabejoja, kad Dievas suteiks jam tokią galią. Paskui galingu balsu sušunka: „Lozoriau, išeik!“ Ir Lozorius išeina, apvyniotas aprišalais. Jėzus liepia: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jono 11:19-44).

Ar dabar supranti, kodėl Jėzus neskubėjo? — — Jis žinojo, kad palaukęs galės daug geriau paliudyti apie savo Tėvą, Jehovą. Ir kadangi jis pasirinko tinkamiausią laiką, daugelis įtikėjo (Jono 11:45). Kaip manai, ko galėtume pasimokyti iš šio Jėzaus pavyzdžio? — —

Tu irgi gali nuspręsti, kada geriausia paliudyti apie Dievo darbus — ką nuostabaus jis yra padaręs ir ką dar padarys. Galbūt gali apie tai pasikalbėti su bendramoksliais arba mokytojais. Kai kurie jaunuoliai pasinaudoja proga netgi per pamokas papasakoti, ką gero žmonijai suteiks Dievo Karalystė. Žinoma, tu negali prikelti mirusiųjų, tačiau gali padėti kitiems pažinti Dievą, kuris turi galią grąžinti žmonėms gyvybę ir kuris atėjus laikui mūsų artimuosius prikels.