Laiškas iš Grenados

Diena paplūdimyje

JEIGU kada sulauksite kvietimo imtis misionieriškos tarnybos svečioje šalyje, nė neabejoju, jog netversite iš džiaugsmo. Nelyginant smalsumo pagautas vaikas spėliosite, kokie žmonės ten gyvena, kokia ten gamta ir kas apskritai tame krašte jūsų laukia.

Kai mudu su žmona gavome paskyrimą į Grenadą, garsėjančią puikiais paplūdimiais, kurių yra net keturiasdešimt penki, iškart įsisvajojome, kaip jie galėtų atrodyti. Netrukus viename iš jų maloniai praleidome dieną. Tačiau labiau džiugino ne saulė ir bangos, o žmonės.

Nuo mūsų namų iki Grand Anso paplūdimio važiuoti visai netoli, bet kelionė be galo įspūdinga. Kelias vingiuoja ir atsiveria gražiausi, net sapne neregėti vaizdai. Akį džiugina sodriai žalios kalvos. Kone kas posūkis — kalnai, atogrąžų miškas, kriokliai, vandenyno mėlynė. Nenuostabu, jog čionai suguža turistai iš visų pasaulio kampelių! Vaizdai tokie gražūs, jog vairuotojas turi saugotis, kad neužsižiūrėtų. Keliai sukasi, raitosi ir kartais atrodo tokie siauri, jog išsigąsti — ar tik nesusidursi su atvažiuojančiu automobiliu.

Privažiuojame kongreso vietą — jis vyks prekybos centre, stovinčiame palei kelią prie Grand Anso paplūdimio. Netrukus čia jau šurmuliuoja nemaža Jehovos liudytojų grupė, arti 600 žmonių, džiugiai nusiteikusių pabendrauti ir pasisemti žinių iš Biblijos. Lesliui ir Dafnei, į aštuntą dešimtį įkopusiai sutuoktinių porai, ši diena ypač reikšminga. Leslis ketina krikštytis. Dafnė pasiaukojo Jehovai ir krikštijosi dar 1958 metais, taigi šios akimirkos laukė ilgai.

Liudytojams krikštas — žmogus tuomet trumpam visiškai panardinamas vandenyje — labai reikšmingas įvykis. Šį žingsnį žengiantis asmuo gerai pažįsta Biblijos tiesą ir gyvena pagal jos principus. Krikštydamasis žmogus viešai parodo, kad pasiaukojo Jehovai Dievui.

Manęs buvo prašę pasakyti susirinkusiesiems kalbą. Joje paaiškinu, kas Šventajame Rašte sakoma apie krikštą. Kalbos pabaigoje Leslis bei dar du žmonės, pasirengę krikštytis, atsistoja. Leslis vilki baltus dailiai išlygintus marškinius, ryši kaklaraištį, o veide šviečia plati šypsena. Paklausiu: „Ar atgailavai  už savo nuodėmes, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?“ Kai Leslis bei kiti garsiai taria „Taip!“, balse aiškiai jaučiasi nuoširdumas ir tikras atsidavimas Jehovai.

Žinodamas Leslio praeitį esu ypač sujaudintas. Ne vieną dešimtmetį jis nenorėjo gilintis į Bibliją, tačiau viskas pasikeitė jam su žmona viešint kitoje saloje. Būdami ten jiedu nusprendė kiekvienas lankysią savo maldos namus. „Tu eik į savo bažnyčią, o aš eisiu į savąją“, — pasakė Leslis Dafnei.

Leslis išleido Dafnę prie Karalystės salės, o pats nuvažiavo į netoliese stovinčią anglikonų bažnyčią. Pasibaigus pamaldoms, Leslis užsuko į Karalystės salę pasiimti žmonos. Ten susirinkusieji priėję maloniai ir draugiškai su juo sveikinosi, nors matė pirmą kartą. Toks nuoširdumas Leslį sujaudino. Jo bažnyčioje niekas jam nė žodžio nepratarė. „Niekada ten nebeisiu, — pareiškė Leslis Dafnei. — Niekas į mane nekreipė dėmesio, netgi pastorius. Niekas nepasisveikino. Kaip įėjau, taip ir išėjau su niekuo nepasikalbėjęs.“ Leslis nusprendė niekada ten nebegrįžti.

Jis ėmėsi rimtai studijuoti Dievo Žodį. Ir štai dabar jau yra pasirengęs krikštytis. Krikštui pasiruošusi trijulė susirengia į paplūdimį. Mes irgi nusekame iš paskos. Kai vandenynas ranka pasiekiamas, nėra reikalo įrengti baseiną, kaip įprasta Jehovos liudytojų kongresuose. Čia tereikia pereiti gatvę.

Įspūdingas Grand Anso paplūdimys — tai kokius tris kilometrus nutįsusi balto smėlio juosta, kurią ištisus metus skalauja šiltos vandenyno vilnys. Turistai smalsiai stebi jūros link einančių žmonių grupę, kurioje vyrai vilki marškinius, ryši kaklaraiščius, moterys pasipuošusios suknelėmis ir sijonais. Leslis persirengęs sportiniais marškinėliais ir trumpomis kelnėmis. Įsivaizduokite, kaip jautėsi Dafnė, matydama besikrikštijantį savo vyrą, praėjus 50 metų nuo jos pačios krikšto! Tą popietę skaisčiai švietė saulė, ne ką mažiau švytėjo ir Dafnė. Netgi turistai užsikrėtė džiugia nuotaika. Jie drauge su visais plojo, kai trys liudytojai buvo pakrikštyti.

Žydras dangus, baltas smėlis, švelnios vilnys — jau vien tai teikia šlovę Kūrėjui. Tačiau trys ką tik pasikrikštiję jo tarnai suteikė jam dar daugiau šlovės. Mus šildė ne tik saulės spinduliai, bet ir šitas širdžiai mielas reginys. Ši diena tikrai buvo ypatinga. O Lesliui ir Dafnei — pati džiugiausia.