Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kas pasiekta per 500 kalvinizmo metų?

Kas pasiekta per 500 kalvinizmo metų?

Kas pasiekta per 500 kalvinizmo metų?

JONAS KALVINAS gimė Prancūzijoje, Nuajono mieste, 1509 metais. Jis davė pradžią religiniam judėjimui, kuris padarė didelę įtaką žmonėms Europoje, Amerikoje, Pietų Afrikoje ir kitur. Vakarų pasaulio istorijoje Kalvinas laikomas vienu didžiųjų Bažnyčios reformatorių.

Nuo Kalvino gimimo praslinkus 500 metų, kalvinizmas — Kalvino idėjos ir mokymai — tebegyvuoja įvairiose protestantų bažnyčiose: reformatų, presbiterionų, kongregacionistų, puritonų ir kitose. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Pasaulinė reformatų sąjunga pranešė turinti 75 milijonus narių 107 šalyse.

Nepatenkintas katalikybe

Kalvino tėvas Nuajone dirbo katalikų bažnyčios teisininku ir sekretoriumi, tad tikriausiai savo akimis matė anais laikais išplitusias dvasininkijos piktžaizdes. Ar būtent tai atvedė prie protesto ir nepagarbos Bažnyčiai, dabar sunku pasakyti, bet galų gale Kalvino tėvas ir brolis buvo ekskomunikuoti. Kai tėvas mirė, Jonui tik vargais negalais pavyko jį krikščioniškai palaidoti. Po šio įvykio Kalvino nepasitikėjimas katalikybe turbūt dar labiau išaugo.

Kalvino gyvenimą nagrinėjančiose knygose žinių apie jo jaunystę pateikiama nedaug. Tik pažymima, kad jis buvęs santūrus, uždaro būdo. Net studijų metais Paryžiuje, Orleane ir Burže draugų turėjo mažai. Tačiau buvo apdovanotas imliu protu ir nepaprasta atmintimi. Šie įgimti gabumai ir neįtikėtinas darbštumas (jis kasdien mokydavosi nuo penktos valandos ryto iki vidurnakčio) padėjo Kalvinui dar nė nesulaukus 23 metų tapti teisės mokslų daktaru. Kad galėtų studijuoti Bibliją, jis dar išmoko hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. O labiausiai Kalvinas išsiskyrė tuo, kad laikėsi atsakomybe ir tvirta disciplina pagrįstos darbo etikos. Ši savybė iki pat šiol neretai siejama su kalvinizmu.

Tuo tarpu Vokietijoje Martynas Liuteris ėmė atvirai kritikuoti Katalikų bažnyčią dėl jos sugedimo ir Biblijai prieštaraujančių mokymų. Kaip manoma, 1517 metais Vitenberge, kviesdamas reformuoti Bažnyčią, jis prikalė prie bažnyčios durų savo 95 tezes. Liuterio idėjas palaikė daug žmonių, tad per Europą nusirito reformacijos banga. Suprantama, katalikų sluoksniai naujosioms idėjoms daug kur smarkiai priešinosi, todėl protestantams buvo pavojinga skelbti savo pažiūras. 1533 metais Paryžiuje Kalvino draugas Nikolas Kopas pasakė Liuterį palaikančią kalbą, kurią Kalvinas jam padėjo parašyti. Dėl to abiem teko bėgti, kad išsigelbėtų nuo mirties. Gyventi į Prancūziją Kalvinas nebegrįžo.

1536 metais Kalvinas išleido knygą „Krikščionių tikėjimo pagrindai“ — tikrą protestantų religijos vadovėlį. Šį leidinį jis skyrė Prancūzijos karaliui Pranciškui I, siekdamas apginti tos šalies protestantus, vėliau pramintus hugenotais. Kalvinas kritikavo katalikų mokymus ir gynė kertinę savo tikėjimo dogmą — Dievo suverenumą. Kalvino knyga padarė įtakos ne tik religijai, bet ilgainiui ir prancūzų kalbai bei raštijai, o pats autorius pripažintas vienu žymiausių reformatorių. Galiausiai Kalvinas apsigyveno Šveicarijos mieste Ženevoje, kur nuo 1541 metų ėmė įgyvendinti savo reformas.

Reformos Ženevoje

Ženevoje Kalvinas pelnė didžiulį autoritetą. Atkakliai stengdamasis, kad viskas būtų daroma moraliai ir teisingai, jis pasiekė, kad Ženeva „iš prastos reputacijos miesto pavirstų tokiu, kuriame visiems privalu gyventi pagal griežtą moralinį kodeksą“, — rašoma enciklopedijoje Encyclopedia of Religion. Vyko ir kitokie pokyčiai. Dr. Sabina Vit, Berlyno vokiečių istorijos muziejaus direktorė, sako: „Prancūzijoje siautė religiniai karai, taigi dėl tūkstančių protestantų pabėgėlių antplūdžio [Ženevos] gyventojų skaičius per kelerius metus padvigubėjo.“ Hugenotai, kuriems buvo nesvetima Kalvino darbo etika, pakėlė miesto ekonomiką — jis tapo spausdinimo ir laikrodžių gamybos centru.

Ženevoje prieglobstį rado ir pabėgėliai iš kitų šalių, įskaitant Angliją, kur protestantams ramybės nedavė karalienė Marija I. Kadangi kalvinistus daugiausia sudarė ištremtų mažumų atstovai, ši srovė išrutuliojo „persekiojamųjų teologiją“, kaip ją pavadino religijos žurnalas Christ in der Gegenwart (Šiandieninis krikščionis). 1560 metais tie pabėgėliai išleido vadinamąją Ženevos Bibliją — pirmąjį Biblijos leidimą anglų kalba su numeruotomis eilutėmis. Ši nedidelio formato Biblija buvo patogi asmeninėms Dievo Žodžio studijoms. Tikriausiai būtent šį Biblijos vertimą puritonai 1620 metais emigruodami nusigabeno į Šiaurės Ameriką.

Tačiau Ženevoje saugu buvo ne visiems. Štai Migelis Servetas, gimęs Ispanijoje 1511 metais, studijavo graikų, lotynų, hebrajų kalbas ir mediciną. Su Kalvinu jis galbūt buvo susitikęs Paryžiuje, kai abu ten mokėsi. Tyrinėdamas Bibliją Servetas suprato, kad Trejybės doktrina nepagrįsta Dievo Žodžiu. Jis mėgino svarstyti šį klausimą susirašinėdamas su Kalvinu, bet pastarasis jį laikė daugiau priešu nei draugu. Prancūzijos katalikų persekiojamas, Servetas pabėgo į Kalvino kontroliuojamą Ženevą. Tačiau nebuvo sutiktas išskėstomis rankomis. Servetą suėmė, teisė už ereziją ir 1553 metais sudegino pririšę prie stulpo. „Serveto egzekucija tebėra didžio reformatoriaus [Kalvino] gyvenimą ir darbus bjaurojanti dėmė“, — sako istorikas Frydrichas Ėningeris.

Vykdydamas reformas Kalvinas darbavosi nepaprastai našiai. Teigiama, kad jis parašė daugiau nei 100 veikalų, 1000 laiškų ir Ženevoje pasakė apie 4000 pamokslų. Jis ne tik skleidė savąją krikščionybės sampratą, bet ir vertė kitus laikytis tokios gyvensenos, kokia, jo manymu, buvo privaloma krikščionims. Ypač jis to siekė Ženevoje, kurią pats įsivaizdavo tarsi Dievo miestą. *

Kokių rezultatų davė nepailstamos Kalvino pastangos tame mieste? Šveicarijos federalinio statistikos departamento duomenimis, 2000 metais Reformatų (kalvinistų) bažnyčiai Ženevoje priklausė tik 16 procentų gyventojų, ir katalikų šiame mieste daugiau nei kalvinistų.

Religinis susiskaldymas plinta

Plintant reformacijai atskiri miestai ir valstybės stojo vieni katalikybės, kiti liuteronizmo, kalvinizmo pusėn, ir visa Europa religiškai susiskaldė. Reformatoriai vieningai kritikavo Katalikų bažnyčią, bet tarp jų pačių vienybės nebuvo. Jau cituota dr. Vit sako: „Net ir pačių protestantų stovykloje atsirado teologinių nesutarimų.“ Jie visi pripažino, kad krikščionių tikėjimo pagrindas turėtų būti Biblija, tačiau atskirų srovių mokymai vieni nuo kitų smarkokai skyrėsi. Buvo ginčijamasi dėl Paskutinės vakarienės reikšmės, dėl Kristaus atėjimo. Ilgainiui kalvinizmas išplėtojo vieną prieštaringiausių savo doktrinų — predestinaciją.

Buvo daug svarstoma, kaip predestinaciją reikėtų apibrėžti. Dalis kalvinistų mokė, esą, Dievas dar iki pirmųjų žmonių nuodėmės buvo nutaręs, kad nedaugelį išrinktųjų nuves į išgelbėjimą per Kristų, o visi kiti bus pasmerkti. Taigi jie manė, kad išgelbėti bus tik tie, kuriems Dievas taip skyrė, ir kad iš principo žmonės nėra lygūs. Kita dalis kalvinistų mokė, kad išgelbėjimas prieinamas visai žmonijai ir kad kiekvienas turi pats spręsti, priimti jį ar ne. Taigi išgelbėjimas, esą, priklauso nuo to, kaip žmogus pasinaudos valios laisve. Kalvinas jau buvo seniai miręs, o jo sekėjai tebelaužė galvas mėgindami išspręsti tokius klausimus kaip Dievo nutarimas, žmogaus valios laisvė ir visų žmonių lygybė.

Tamsioji kalvinizmo pusė

XX amžiuje kalvinistinė Olandų reformatų bažnyčia, remdamasi predestinacijos doktrina, mėgino pateisinti rasinę diskriminaciją Pietų Afrikoje. Nelsonas Mandela, tapęs pirmuoju juodaodžiu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, apie vyriausybės vykdytą baltųjų dominavimo politiką pareiškė: „Šią politiką rėmė Olandų reformatų bažnyčia, palaikiusi apartheidą religiniais argumentais, esą afrikanai [baltieji Pietų Afrikos gyventojai] yra Dievo išrinktoji tauta, o juodaodžiai — jiems tarnaujanti rūšis. Afrikano pasaulėvaizdyje apartheidas ir bažnyčia ėjo koja kojon.“

Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Olandų reformatų bažnyčia viešai atsiprašė už savo paramą apartheidui. Vadinamojoje Rustenburgo deklaracijoje bažnyčios vadovai pripažino: „Kai kurie iš mūsų neteisingai rėmėsi Biblija, kad pateisintų apartheidą, ir šitaip paskatino daugelį tikėti, jog Dievas jam pritaria.“ Ilgametė bažnyčios pozicija prisidėjo prie negailestingos rasinės diskriminacijos kurstymo ir dar formavo sampratą, kad kaltinti dėl to reikėtų Dievą!

Jonas Kalvinas mirė Ženevoje 1564 metais. Pasakojama, kad gyvenimo pabaigoje jis padėkojęs bažnyčios kolegoms, kad šie „skyrė tiek daug garbės žmogui, kuris nieko panašaus nenusipelnė“, ir prašė dovanoti jam už tai, kad vis pasiduodavo savo silpnybėms — nekantrumui ir pykčiui. Šiaip ar taip, negalima paneigti, jog protestantiška darbo etika — darbštumas, drausmė, pareigingumas — glaudžiai susijusi su Jono Kalvino vertybėmis ir pačia jo asmenybe.

[Išnaša]

^ pstr. 13 Daugiau informacijos rasite knygoje „Žmonija ieško Dievo“, p. 321—325 (anglų k.) arba p. 323—325 (rusų k.).

[Anotacija 21 puslapyje]

Plintant reformacijai atskiri miestai ir valstybės stojo vieni katalikybės, kiti liuteronizmo, kalvinizmo pusėn, ir visa Europa religiškai susiskaldė

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ISPANIJA

PRANCŪZIJA

PARYŽIUS

Nuajonas

Orleanas

Buržas

ŠVEICARIJA

ŽENEVA

[Iliustracija 19 puslapyje]

Kalvino „Krikščionių tikėjimo pagrindais“ (1536 m.) rėmėsi protestantų tikėjimas

[Šaltinio nuoroda]

© INTERFOTO/Alamy

[Iliustracija 20 puslapyje]

Serveto egzekucija — Kalvino gyvenimo ir veiklos dėmė

[Šaltinio nuoroda]

© Mary Evans Picture Library

[Iliustracija 21 puslapyje]

Ženevos Biblija (1560 m.) buvo pirmoji Biblija anglų kalba su numeruotomis eilutėmis

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy American Bible Society

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Prancūzijos miestas: © Mary Evans Picture Library