Kaip ir Jėzus, guoskime gedinčiuosius

BETANIJOJE gyvenantį Lozorių ištiko sunki liga. Jo seserys Morta ir Marija išsiuntė pasiuntinius pranešti apie tai artimam draugui Jėzui. Vis dėlto liga pasiglemžė Lozoriaus gyvybę. Kai jis buvo paguldytas kape, bičiuliai ir kaimynai atėjo pas Mortą ir Mariją „paguosti jų dėl brolio mirties“ (Jono 11:19). Galiausiai Jėzus atkeliavo į Betaniją ir nuėjo pasimatyti su savo brangiais draugais. Aptarkime, ką jis ten kalbėjo ir ką darė, ir suprasime, kaip patys galėtume paguosti netekties skausmo kamuojamą žmogų.

Esi šalia — vadinasi, rūpiniesi

Iki Betanijos Jėzui reikėjo keliauti kokias dvi dienas: persikelti per Jordaną, paskui vingiuotu keliu iš Jericho kopti aukštyn. Morta išskubėjo į kaimo pakraštį pasitikti Jėzaus. Po kurio laiko ir Marija, sužinojusi, kad jis atkeliavo, išbėgo pas jį (Jono 10:40-42; 11:6, 17-20, 28, 29). Be abejonės, Jėzaus buvimas šalia gedinčioms seserims teikė paguodos.

 Panašiai ir šiandien. Kai esame šalia, sielvartaujantys gali pasijusti geriau. Štai ką sako Skotas ir Lidija, kurių šešiametis sūnus Teo žuvo per avariją: „Šeimos ir draugų palaikymas mums buvo labai svarbus. Jie atvyko tiesiai į ligoninę, vidury nakties.“ O ką kalbėjo? „Tuo metu žodžiai buvo nereikalingi. Artimieji buvo šalia ir mes supratome, kad jiems rūpime.“

Pasak Biblijos, matydamas verkiančius dėl Lozoriaus, Jėzus labai susigraudino ir pravirko (Jono 11:33-35, 38). Jis nemanė, jog verkti kitų akivaizdoje — nevyriška. Jėzus suprato jų skausmą ir drauge su jais liūdėjo dėl netekties. Kokia pamoka mums? Kai ateiname aplankyti gedinčiųjų, nereikėtų drovėtis verkti su verkiančiais (Romiečiams 12:15). Kita vertus, patiems graudinti jų nederėtų — kai kuriems geriau išsiverkti vieniems.

Būk atjautus, išklausyk

Nors Jėzus tikrai būtų radęs paguodos žodžių Mortai ir Marijai, jis, regis, pirmiau leido kalbėti joms (Jono 11:20, 21, 32). Kalbėdamasis su Morta, jis kai ko pasiteiravo ir paskui ją išklausė (Jono 11:25-27).

Jeigu įdėmiai klausaisi, parodai, jog nuoširdžiai rūpiniesi. Kad galėtume palengvinti prislėgtojo sielvartą, svarbu būti geriems klausytojams. Pavyzdžiui, galime paklausti jį ko nors, kas paskatintų atverti širdį. Tačiau būk įžvalgus, neversk asmens kalbėti, jeigu jis nenori. Gal jis tiesiog pervargęs ir jam reikia pailsėti.

Sielvartaujantis žmogus gali ir nereaguoti į tai, ką sakai, arba kartais kartoti vis tą patį. O kai kurie duoda valią jausmams. Štai ir Morta, ir Marija Jėzui priekaištavo: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jono 11:21, 31). Kaip jis reagavo? Kantriai, su atjauta klausėsi ir nemokė, kaip joms derėtų jaustis ar elgtis. Jėzus, be abejo, žinojo, kad stiprūs ir kankinantys jausmai gali prasiveržti.

O jei paguodos žodžių nerandi, kalbą užmegzti padėtų paprastas klausimas: „Gal norėtum apie tai pasikalbėti?“ Tuomet atidžiai klausyk, ką žmogus sako. Žiūrėk į akis ir stenkis suprasti, kaip jis arba ji jaučiasi.

Suprasti kito išgyvenimus nėra paprasta. „Ilgainiui tylaus artimųjų buvimo šalia nebepakako, — sako Lidija. — Būdavo, kad atėjusiųjų mus aplankyti akivaizdoje nebesulaikydavome ašarų. Norėjosi, kad kas praskaidrintų nuotaiką. Draugai labai stengėsi suprasti, kaip jaučiamės.“

Jėzus puikiai perprasdavo, ką žmogus išgyvena, žinojo, kad kiekvienas kitaip reaguoja į „savo nelaimę ir savo skausmą“ (2 Metraščių 6:29). Su dviem jo pasitikti atskubėjusiomis seserimis jis elgėsi skirtingai: Morta norėjo kalbėti ir Jėzus su ja šnekėjo, o Marija verkė, todėl jis kalbėjo mažai (Jono 11:20-28, 32-35). Kokia mums iš to pamoka? Galbūt geriausia būtų leisti sielvarto kamuojamam žmogui pačiam kreipti pokalbį. Tavo noras išklausyti, kai žmogus  lieja savo skausmą, gali jam suteikti daug paguodos.

Gydanti žodžių galia

Kai Marija ir Morta papriekaištavo: „Jei būtum čia buvęs“, Jėzus nepuolė teisintis, neužsigavo dėl jų žodžių. Jis nuramino Mortą: „Tavo brolis prisikels!“ (Jono 11:23). Tais keliais žodžiais Jėzus paskatino ją pagalvoti apie ateitį ir priminė — viltis yra.

Kalbėdamas su tais, kurie prarado artimą žmogų, turėk omenyje, kad nuoširdūs, nuotaiką pakeliantys žodžiai — kad ir keli — gali labai daug. Laiškas ar atvirukas irgi gali būti didelė paguoda, nes juos galima skaityti vis iš naujo. Keitė visus gautus atvirukus dar sykį perskaitė praėjus devyniems mėnesiams po savo vyro Bobo mirties. „Tuo metu jie, sakyčiau, padėjo net labiau, — sakė ji. — Tada ir pajutau tikrą paguodą.“

Ką paguodžiamo laiškelyje pasakyti? Galėtum šį tą parašyti apie mirusįjį — kas jus siejo arba dėl kokių savybių jį vertinai. „Skaitant šiltus žodžius apie Bobą ir jo būdą norėjosi ir šypsotis, ir verkti, — prisimena Keitė. — Nesusilaikiau nesijuokus, skaitydama linksmus nutikimus apie jį, prisiminiau, kokie laimingi buvome. Daugelyje atvirukų yra eilučių iš Biblijos; dabar jie man ypač brangūs.“

Praktinė pagalba

Dėl Lozoriaus artimųjų Jėzus padarė tai, ko mes padaryti negalime, — grąžino Lozoriui gyvybę (Jono 11:43, 44). Tačiau mes galime daryti, kas mūsų jėgoms, padėti praktiškai: paruošti valgį, apgyvendinti atvykusius aplankyti gedinčiųjų, išskalbti rūbus, pasirūpinti mažais vaikais, sutvarkyti kokius reikalus, nuvežti, kur reikia. Už tokią paprastais darbais parodytą nuoširdžią meilę gedintieji dėl mylimo žmogaus mirties bus labai dėkingi.

Suprantama, išgyvenantiems netektį galbūt norėsis ir vienumos. Vis dėlto tu gali stengtis taktiškai palaikyti su jais ryšį. „Niekas nežino, kada skausmas atlėgs, niekas nepasakys, kada pasijusime geriau“, — sako viena vaiko netekusi mama. Kai kurie netektį patyrusį žmogų prisimena ypatingą datą, pavyzdžiui, per vestuvių sukaktį ar mirties metines. Jei tokiomis dienomis palaikysi jį, tapsi jam tikrai brangiu draugu, į kurį sunkią valandą galės atsiremti (Patarlių 17:17, Brb).

Jėzus paguodė ir viltimi, kuria pasidalijo su savo mokiniais: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“ (Jono 11:11). Jėzus juos patikino, kad bus prikėlimas iš mirusiųjų. Jis paklausė Mortos: „Ar tai tiki?“ ir ji atsakė: „Taip, Viešpatie!“ (Jono 11:24-27).

O ar tu tiki, kad Jėzus prikels mirusiuosius? Jei taip, pasidalyk šia brangia viltimi su tuo, kas išgyvena artimo žmogaus netektį. Pasiūlyk jam praktinę pagalbą. Tada savo žodžiais ir darbais teiksi jam paguodos (1 Jono 3:18).

[Žemėlapis 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PERĖJA

Jordano upė

Jerichas

Betanija

Druskos jūra

Jeruzalė

SAMARIJA