Dievas ‘daro didžių dalykų’ — pats tuo įsitikinau

Papasakojo Morisas Radžas

Mūsų šeima kartu su tūkstančiais kitų imigrantų bėgo nuo žiaurių užpuolikų. Vyko Antrasis pasaulinis karas. Ne vieną dieną keliavome per tankias Birmos džiungles, naktį miegodavome po medžiais. Tada man buvo devyneri. Ant pečių maišelyje nešiausi visą savo turtą. Tačiau tai buvo tik sunkumų pradžia.

ĖJO 1942-ieji. Pasaulyje siautė karas, ir mes bėgome nuo besiartinančios japonų armijos. Neseniai įsiveržusi į Birmą (dabar Mianmaras) ji užėmė Jenandžaungo naftos telkinius. Indijos sienos taip ir nepasiekėme — japonų kariai mus pasivijo ir privertė grįžti namo.

Kai buvau mažas, gyvenome Jenandžaunge, tėvas dirbo Birmos naftos kompanijoje. Japonijai okupavus kraštą didžiuliai Jenandžaungo naftos telkiniai tapo britų taikiniu ir buvo dažnai bombarduojami iš lėktuvų. Kartą mūsų šeima tris dienas slėpėsi griovyje, kol aplink visur sproginėjo bombos. Galiausiai mums pavyko laivu pasprukti į Salės miestelį prie Ajejarvadžio (arba Iravadžio) upės. Džiaugėmės likę gyvi ir iš ten niekur nesikraustėme iki karo pabaigos.

Netektis paskatina ieškoti tiesos

Pasibaigus karui, 1945 metais gimė mano brolis. Tėvas džiūgavo sulaukęs vaiko senyvame amžiuje. Bet jo laimė tęsėsi neilgai — sūnus išgyveno vos tris mėnesius. Tėvas labai sielojosi ir netrukus pats mirė.

Draugai guosdami sakė, kad mano tėvą ir broliuką Dievas pasiėmė pas save į dangų. Kaip troškau būti su jais! Mūsų šeima eidavo į katalikų bažnyčią, ten ir įgijau pradinių tikybos žinių. Mus mokė, kad kunigai ir vienuolės eina tiesiai į dangų, o kiti pirma patenka į skaistyklą, kur kankinami, kol apsivalo nuo nuodėmių. Taip norėjau susitikti su tėvu ir broliuku, jog nusprendžiau stoti į katalikų kunigų seminariją Mamijo mieste (dabar Pin U Lvinas), už 210 kilometrų nuo namų.

Norint įstoti į seminariją reikėjo gero vidurinio išsilavinimo. Kadangi buvau imigrantas, mokyklą buvau lankęs tik porą metų. Paskui, per karą, mokyklos neveikė. Kai jas vėl atidarė, mūsų šeima gyveno varganai. Mama rūpinosi ne tik manimi ir dviem mano broliais, bet ir trimis mažais savo mirusios sesers vaikais, tad nebeišgalėjo mūsų, berniukų, leisti į mokslus.

Vyresnysis brolis pradėjo dirbti, o aš buvau tik trylikos, tad koks iš manęs darbininkas. Čauko mieste, netoli Salės, gyveno tėvo brolis Manuelis Natanas. „Jeigu išsikelsiu gyventi  kitur, viena burna liks mažiau“, — toptelėjo mintis. Todėl išvykau į Čauką pas dėdę.

Nežinojau, kad dėdė neseniai pradėjo bendrauti su Jehovos liudytojais. Jis degė noru dalytis naujai įgytomis Biblijos žiniomis, tad ėmė vis ką nors po truputį pasakoti ir man. Pirmiausia paaiškino, ką reiškia malda „Tėve mūsų“. Ji prasideda žodžiais „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9, 10).

„Taigi Dievas turi vardą, — aiškino dėdė. — Tas vardas yra Jehova.“ Tada parodė Dievo vardą Biblijoje. Panorau sužinoti daugiau. Bet skaityti man sekėsi sunkiai net gimtąja tamilų kalba. Dėdės Biblija ir bibliniai leidiniai buvo anglų kalba, o šios gerai nemokėjau. Vis dėlto menkas išsilavinimas nesutrukdė palaipsniui perprasti Biblijos mokymų (Mato 11:25, 26). Man tiesiog akys atsivėrė: suvokiau, kad daug kas, ko buvau mokomas bažnyčioje, nepagrįsta Biblija. Todėl pasakiau: „Dėde, tai tiesa!“

Šešiolikos pradėjau pasakoti apie savo tikėjimą kitiems. Tuo metu Mianmare buvo tik 77 Jehovos liudytojai. Vieną dieną iš sostinės Rangūno (dabar Jangonas) pas mano dėdę į Čauką atvyko misionierius Robertas Kerkas. Pasakiau jam, kad paskyriau savo gyvenimą Jehovai. Tad 1949-ųjų gruodžio 24-ąją buvau pakrikštytas Ajejarvadžio upėje — viešai parodžiau esąs pasiaukojęs Dievui.

Kovoju su sunkumais

Netrukus, ieškodamas tinkamo darbo, išsikėliau į Mandalajaus miestą. Turėjau tikslą tapti pionieriumi (taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius evangelizuotojus). Kartą bežiūrint futbolo rungtynes mane ištiko traukulių priepuolis. Pasirodo, susirgau epilepsija, tad teko grįžti pas namiškius, nes man reikėjo pagalbos.

Priepuoliai kartojosi aštuonerius metus. Kai sveikata kiek pagerėjo, susiradau šiokį tokį darbą. Nors mama, nerimaudama dėl mano sveikatos, stengėsi mane atkalbėti nuo visalaikės tarnybos, vieną dieną jai pareiškiau: „Ilgiau laukti nebegaliu. Noriu būti pionierius. Jehova manimi pasirūpins!“

1957 metais išvykau į Jangoną ir pradėjau tarnauti pionieriumi. Atsitiko kai kas nuostabaus — nuo tada net 50 metų, iki 2007-ųjų, neužėjo nė vienas priepuolis. Dabar jų išvengti man padeda vaistai. 1958 metais buvau paskirtas specialiuoju pionieriumi ir kas mėnesį skelbimo darbui skirdavau 150 valandų.

Pirmoji mano paskyrimo vieta buvo Kionšos kaimas, už maždaug 110 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jangono. Keletas žmonių ten buvo skaitę mūsų leidinius ir troško sužinoti daugiau. Kai mudu su Robertu atvykome, susirinko didelė minia. Atsakėme į daugybę biblinių klausimų, parodėme, kaip turi būti vedamos sueigos. Kai kurie iš tų žmonių netrukus jau ėjo su mumis į skelbimo tarnybą. Manęs bendrija paprašė pasilikti šiame kaime. Per kelis mėnesius iš šios grupelės išaugo klestinti bendruomenė. Šiandien toje vietovėje yra daugiau nei 150 liudytojų.

Vėliau mane paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Lankiau po visą Mianmarą išsibarsčiusias bendruomenes ir grupes. Tūkstančius  kilometrų teko nuvažiuoti dulkėtais keliais sėdint ant krovinių sunkvežimio priekaboje, skintis kelią per džiungles, plaukti upėmis ir kopti kalnų takais. Iš savęs nebuvau fiziškai stiprus, tačiau Jehova duodavo jėgų (Filipiečiams 4:13).

„Jehova tau padės“

Paskui, 1962-aisiais, mane pakvietė tarnauti Jehovos liudytojų filiale Jangone. Kurį laiką Robertas mokė mane įvairių dalykų. Tačiau staiga valdžia įsakė visiems svetimšaliams misionieriams išvykti iš Mianmaro ir po kelių savaičių jų nė vieno neliko. Mano nuostabai, buvau paskirtas filialo prižiūrėtoju.

„Kaip aš su viskuo susitvarkysiu, juk esu nemokytas ir nepatyręs?“ — galvoje sukosi mintys. Pastebėję mano nerimą keletas vyresnių vyrų man sakė: „Morisai, nesijaudink. Jehova tau padės. Ir mes visi tave palaikysim.“ Kaip guodė jų žodžiai! Po kelių mėnesių turėjau parašyti metinę ataskaitą apie skelbimo veiklą Mianmare — jos reikėjo rengiant 1967 metų „Jehovos liudytojų metraštį“. Nuo tada tokias ataskaitas rašiau 38 metus. Įvairūs įvykiai kaskart patikindavo, kad Jehova tikrai vadovauja mūsų veiklai.

Pavyzdžiui, buvau kreipęsis į valdžią su prašymu suteikti man Mianmaro pilietybę, tačiau neturėjau 450 kijatų * susimokėti už pilietybės pažymėjimą, todėl tą reikalą atidėjau. Paskui vieną dieną ėjau pro kompanijos, kurioje anksčiau dirbau, administracijos pastatą ir mane pastebėjo buvęs mano viršininkas. Jis sušuko: „Ei, Radžai, ateik pasiimt pinigų! Išeitinę kompensaciją pamiršai!“ Gavau 450 kijatų.

Išėjęs iš įstaigos mąsčiau, kiek visko už tuos pinigus galėčiau įsigyti. Bet kadangi gavau lygiai tiek, kiek kainavo pilietybės pažymėjimas, suvokiau, jog Jehova nori, kad būtent tam juos ir panaudočiau. Šis sprendimas, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų buvo pats geriausias. Būdamas Mianmaro pilietis, turėjau teisę likti čia gyventi, taip pat galėjau laisvai keliauti, iš užsienio vežti leidinius ir atlikti kitas svarbias pareigas, susijusias su mūsų skelbimo darbu šioje šalyje.

Kongresas šalies šiaurėje

Iki 1969 metų liudytojų veikla smarkiai išsiplėtė Mjitkjinos mieste šalies šiaurėje, taigi nutarėme ten surengti kongresą. Didžiausias iššūkis buvo pasirūpinti transportu, kad galėtų atvykti visi liudytojai iš pietų. Meldėmės ir tada šalies geležinkelių valdybos paprašėme rezervuoti mums šešis traukinio vagonus. Labai nustebome, kai prašymas buvo patenkintas.

Kongresui spėjome viską paruošti laiku. Tą dieną, kai pusę trijų popiet turėjo atvykti delegatai, apie vidurdienį nuėjome į stotį. Mums belaukiant stoties viršininkas atnešė telegramą. Joje buvo parašyta: „Atkabinome  šešis Sargybos bokšto bendrijos vagonus.“ Vyras paaiškino, kad traukiniui per sunku įkalnėn tempti daugiau vagonų nei įprasta.

Svarstėme, ką daryti. Pirmiausia kilo mintis kongresą atidėti. Bet tada reikėtų iš naujo prašyti leidimų, o kol juos gautume, praeitų ne viena savaitė. Kaip tik tuo metu, kai karštai meldėmės Jehovai, į stotį atidundėjo traukinys. Negalėjome patikėti savo akimis — visi šeši vagonai pilni liudytojų! Jie šypsojosi ir mojavo rankomis. Kai vieno paklausėme, kaip čia atsitiko, išgirdome: „Jie iš tikrųjų atkabino šešis vagonus, bet ne mūsų.“

Nuo 1967 iki 1971 metų liudytojų skaičius Mianmare padvigubėjo ir siekė beveik 600. 1978-aisiais filialas persikėlė į dviejų aukštų pastatą. Po dvidešimties metų liudytojų šalyje jau buvo per 2500. Filialo patalpas teko plėsti — buvo pastatytas trijų aukštų administracinis ir gyvenamasis pastatas, kuriuo naudojamasi iki šiol. 2000-ųjų sausį pasakyti dedikacijos kalbos iš Jungtinių Valstijų atvyko Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Džonas Baras.

Kas man teikia didelį džiaugsmą

Šiandien mūsų filiale Jangone gyvena ir dirba 52 savanoriai, o visoje šalyje yra apie 3500 liudytojų. Jie susibūrę į 74 bendruomenes ir grupes. Man labai džiugu, kad 1969 metais, neilgai trukus iki savo mirties, mama irgi tapo Jehovos liudytoja.

Septintojo dešimtmečio viduryje darbuotis vertėja mūsų filiale pradėjo vietinė pionierė Doris Ba Ei. Anksčiau, 1959-aisiais, ji baigė Jehovos liudytojų misionierių mokyklos, vadinamos Gileado mokykla, 32 kursą. Mano širdį patraukė jos grožis, linksmas būdas, dvasingumas. 1970 metais mes susituokėme. Iki šiol mudu esame atsidavę Jehovai ir vienas kitam.

Jau daugiau nei šešis dešimtmečius matau, kaip Dievas laimina skelbimo veiklą šioje šalyje. Išties Jehova yra didis ir labai girtinas. Jis ‘daro didžių dalykų’ — pats tuo įsitikinau (Psalmyno 106:21).

[Išnaša]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Tarnyboje Rangūne apie 1957 m.

[Iliustracija 28 puslapyje]

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje važiuoju į liudytojų kongresą Kalemijuje

[Iliustracija 29 puslapyje]

Mūsų filialo naujas pastatas, paskirtas Jehovai 2000 m.

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su Doris šiandien

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su žmona skelbimo tarnyboje