Laiškas iš Haičio

„Jaučiuosi be galo dėkinga, kad galėjau ten darbuotis“

KAI šių metų sausio 12 dieną Haitį ištiko žemės drebėjimas, negalėjau žiūrėti net reportažų iš nelaimės vietos. Maždaug po savaitės paskambino mano draugė Karmen ir pasiūlė vykti į Haitį savanorėmis. Su Karmen susipažinau prieš kelerius metus, kai abi darbavomės savanorėmis medicinos seserimis statant vieną Karalystės salę. Nuo tada kartu triūsėme ne vienose statybose ir artimai susidraugavome.

Pasakiau Karmen, jog ta kelionė tikriausiai man bus per sunki fiziškai ir emociškai. Bet ji priminė, kad esame šauni komanda ir palaikysime viena kitą. Po šių jos žodžių įsidrąsinusi paskambinau į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas) ir pasikalbėjau su žmogumi, kuris paskirtas rūpintis humanitarinės pagalbos tiekimu nukentėjusiems Haityje. Jis įtraukė mane į savanorių sąrašą. Užsiminiau ir apie Karmen, pasakiau, jog norėčiau dirbti kartu su ja. Tuomet išgirdau, kad jis negali pažadėti nei kad būsime pakviestos, nei kad galėsime darbuotis drauge.

Taigi grįžau prie kasdienių darbų. Skambučio sulaukti, aišku, nesitikėjau. Tačiau po keturių dienų, sausio 25-ąją, pirmadienį, man paskambino iš Bruklino ir paklausė, ar negalėčiau — jei įmanoma, jau kitą dieną — vykti į Haitį. Nepatikėjau savo ausimis! Pažadėjau, kad padarysiu viską, kas mano jėgoms. Pirmiausia darbe išsiprašiau atostogų. Paskui susisiekiau su Karmen. Ji, deja, kvietimo negavo, nes nemokėjo prancūzų kalbos. O aš sykiu ir džiaugiausi, ir baiminausi. Bilietą pavyko gauti sausio 28 dienai. Iš Niujorko skridau į Dominikos Respublikos, besiribojančios su Haičiu, sostinę Santo Domingą.

Oro uoste mane pasitiko vienas jaunas bendratikis ir nuvežė į Jehovos liudytojų filialą. Tą dieną iš Jungtinių Valstijų atvyko dar dvi medicinos seserys. Visas tris mus apnakvino viename kambaryje. Kitą rytą jau keliavome į Haičio filialą Port o Prensyje — ištisas septynias su puse valandos.

Kai pervažiavome Haičio sieną, iškart pamatėme žemės drebėjimo padarinius. Tiesiog baisu, kaip šį nuostabų kraštą nusiaubė vos 35 sekundes trukęs žemės drebėjimas! Jau per televizorių sunku buvo žiūrėti į stichijos padarinius, o dabar viską mačiau savo akimis. Daugelis namų, tarp jų ir prezidento rūmai, nuniokoti, iš kitų telikusi griuvėsių krūva. O juk daugelis žmonių visą gyvenimą sunkiai dirbo, kad įsigytų būstą. Ir štai viskas prarasta — vos per akimirką! Galvoje vis sukosi mintis, jog svarbiausia gyvenime ne materialiniai dalykai.

 Kai atvykome į filialą, priimamojo darbuotoja pastebėjo mus ateinančias. Vos įžengėme į vidų, ji plačiai šypsodamasi pripuolė prie mūsų ir stipriai apkabino. Karštai dėkojo, kad mes, palikusios savo darbus, atvažiavome padėti. Po pietų nuėjome į netoliese stovinčią asamblėjų salę, kur buvo įrengta ligoninė. Ten susipažinau su kitais liudytojais, atvykusiais pagelbėti. Tarp jų buvo gydytojų pora iš Vokietijos, jų padėjėjas ir akušerė iš Šveicarijos.

Į darbą stojau tą patį vakarą. Salėje ant čiužinių gulėjo 18 nukentėjusiųjų: bendratikių ir kitų žmonių. Medikai liudytojai vienodai nuoširdžiai rūpinosi tiek vienais, tiek kitais.

Per mano pirmąjį budėjimą mirė vienas aštuoniasdešimtmetis senukas. Šalia jo visą laiką buvo žmona ir mudvi su kambario drauge. Paskui iš skausmo pravirko mergina, vardu Ketli. Jos dešinė ranka dėl patirtų sužalojimų buvo amputuota. Greta nukentėjusiosios sėdėjo liudytoja, mokiusi ją Biblijos tiesų. Ta moteris prie Ketli budėjo kone kas naktį.

Priėjau prie merginos. Kaip troškau bent kiek apmalšinti jos skausmą, bet šitas buvo kitoks, jo apmalšinti negalėjau. Ketli papasakojo, kad prasidėjus žemės drebėjimui ji svečiavosi pas draugę. Nesuvokdamos, kas dedasi, susikibusios rankomis juodvi puolė prie balkono. Netikėtai nuvirto siena ir prispaudė merginas. Ketli pašaukė draugę, bet ši neatsiliepė. Sako iškart supratusi, jog draugė negyva. Ant Ketli ji išgulėjo keturias valandas, kol atvyko gelbėtojai. Vėliau gydytojai, apžiūrėję Ketli sužalojimus, amputavo jos ranką iki pat peties sąnario.

Kaskart, kai mėgino užmigti, Ketli vis iš naujo išgyveno anądien patirtą siaubą. Pasikūkčiodama ji man guodėsi: „Žinau, kas Biblijoje rašoma apie paskutines dienas ir žemės drebėjimus. Žinau, kad turime nuostabią ateities viltį. Žinau, kad turiu džiaugtis, jog apskritai likau gyva. Bet pamėgink nors minutei pabūti mano vietoje. Gyvenime, rodos, viskas eina kaip sviestu patepta, bet nespėji apsižvalgyti ir še tau.“ Neišmaniau, kaip ją nuraminti, todėl tik apsikabinau ir apsiverkiau. Taip abi verkėme, kol ji užmigo.

Kasdien gydytojas ir dvi seselės vykdavo ten, kur reikėjo medikų pagalbos. Man teko važiuoti į Peti Goavą, iki jo nuo Port o Prenso maždaug dvi valandos kelio. Išsiruošėme trise — be manęs, dar keliavo seselė iš Floridos ir gydytojas iš Prancūzijos. Kelionės tikslą pasiekėme pusę dešimtos ryto, išsikrovėme daiktus ir sunešėme juos į Karalystės salę. Žmonėms buvo pranešta, kad atvykstame, tad jie jau sėdėjo ir kantriai laukė.

Iškart kibome į darbą. Sekino karštis, o eilė žmonių, kuriems reikia pagalbos, vis ilgėjo. Tik apie trečią valandą galėjome kiek atsipūsti. Iš viso tądien paskiepijome 114 žmonių ir 105 pakonsultavome. Jaučiausi pavargusi, bet laiminga, nes galėjau pagelbėti nukentėjusiems.

Haityje darbavausi kiek ilgiau nei dvi savaites. Beveik kasnakt po dvylika valandų dirbau asamblėjų salėje. Atsakomybė buvo didžiulė, tokios dar niekada nebuvo tekę patirti. Vis dėlto vertinau man parodytą pasitikėjimą ir džiaugiausi čia atvykusi. Kokia laiminga esu, jog galėjau bent šiek  tiek padėti Haičio žmonėms, taip skaudžiai nukentėjusiems!

O kiek daug iš jų pasimokiau! Štai vienas pavyzdys: turėjau rūpintis penkiolikmečiu Elizė, kuriam buvo amputuota koja. Pastebėjau, jog vaikinas nesuvalgo savo maisto davinio, o pasidalija juo su Džimiu, kuris naktimis prie jo budi. Elizė paaiškino, kad Džimis dažnai ateina į ligoninę alkanas, iki vakaro nieko burnoj neturėjęs. Dar aiškiau supratau, jog visai nereikia būti turtingam ar net sveikam, kad galėtum pasidalyti savo geru su kitais.

Tokią pat pasiaukojamą dvasią rodė ir savanoriai, su kuriais teko darbuotis. Viena savanorė prastai jautėsi, kitai skaudėjo nugarą. Bet visiems čia besidarbuojantiems ligoniai buvo svarbiau nei pačių savijauta. Tokie pavyzdžiai įkvėpė ir mane. Visi mes kartais jautėmės emociškai, protiškai ir fiziškai išsekę, tačiau keldavome vienas kitam ūpą ir dirbom toliau. To niekad nepamiršiu. Kaip džiaugiuosi, kad priklausau puikių krikščionių organizacijai. Jie malonūs, mylintys ir linkę aukotis dėl kitų gerovės.

Kai jau ruošiausi vykti namo, du mano slaugyti ligoniai, kuriems buvo amputuota dešinė ranka, sugebėjo parašyti man po trumpą padėkos laiškelį. Perskaityti prašė tik įsėdus į lėktuvą. Taip ir padariau. Tie laiškeliai tiek sujaudino, jog negalėjau sustoti raudojusi.

Vis dar palaikau ryšius su naujais draugais, sutiktais Haityje. Stiprią draugystę visokie sunkumai ir išbandymai dar labiau užgrūdina. O mūsų draugystės ryšių, manau, nesutraukys jokie išbandymai. Jaučiuosi be galo dėkinga, kad galėjau ten darbuotis.