Edenas: ar čia buvo pirmųjų žmonių namai?

ĮSIVAIZDUOKITE, esate sode. Jokio triukšmo, jokio miesto bruzdesio. Sodas erdvus, driekiasi į tolį. Ramybė visur karaliauja. O ir paties mintys lengvos — nėra rūpesčių. Nieko neskauda, jokios alergijos, sveikata gera. Visi pojūčiai gryni — galite gėrėtis aplinka.

Žiedų žiedai, tikras margumynas, taip ir traukia akį. Tekėdamas tvaska upelis. Visur žalia žalia. Saulėje šmėžuoja lapų, žolynų šešėliai. Švelnus vėjelis į veidą dvelkia. Ore pasklidę malonūs kvapai. Šlama medžiai, girdėti, kaip vanduo skalauja akmenis. Čiulba paukščiai, dūzgia, darbuojasi vabzdžiai. Tikriausiai norėtųsi čia būti ir būti.

Visame pasaulyje tikima, kad būtent tokioje vietoje ir užgimė žmonija. Judaizmas, krikščionybė, islamas ištisus amžius moko, jog Dievas užveisė Edeno sodą ir tenai apgyvendino pirmuosius žmones Adomą ir Ievą. Kaip rašoma Biblijoje, jie gyveno taikoje, buvo laimingi. Gražiai sutarė vienas su kitu, taip pat su visa gyvūnija. Žmonės taikoje gyveno ir su Dievu, iš meilės siūlančiu jiems visą amžinybę tokioje nuostabioje aplinkoje (Pradžios 2:15-24).

Savitus mokymus apie kadaise klestėjusį rojų turi ir hinduizmas. Budistai tiki, jog tokiais aukso amžiais, kai pasaulis tampa panašus į rojų, iškyla didieji dvasiniai vadovai, arba budos. Adomo ir Ievos istoriją primenančių pasakojimų taip pat gausu Afrikos tautų religijose.

Taigi, pirminio rojaus idėja būdinga įvairių religijų mokymams ir liaudies padavimams. Istorikas Žanas Deliumo rašo: „Daugelyje civilizacijų buvo tikima pirmykščiu rojumi, kuriam charakteringa tobulybė, laisvė, taika, laimė, gerovė, gyvenimas be prievartos, be įtampos, be konfliktų [...]. Toks įsitikinimas žmonijos sąmonėje žadina begalinį  ilgesį prarasto, bet nepamiršto rojaus ir nenumaldomą troškimą jį susigrąžinti.“

Ar gali būti, kad visi tie pasakojimai ir padavimai turi bendras šaknis? Ar galėtume teigti, jog žmonijos sąmonėje yra įsirėžęs prisiminimas apie tai, kas išties egzistavo? Ar tikrai kadaise buvo toks Edeno sodas, ar iš tikrųjų gyveno Adomas ir Ieva?

Skeptikai į tai žiūri su pašaipa. Šiame mokslo amžiuje daugelis mano, kad tokios istorijos tėra legendos, tautų padavimai. Įdomu, kad ne visi skeptiškai nusiteikę žmonės yra nereligingi. Kad buvo Edeno sodas, neigia ir daugelis dvasininkų. Jų tvirtinimu, tokia vieta niekada neegzistavo, o pasakojimas apie tą sodą — tik legenda, alegorija, mitas ar pasaka.

Tiesa, alegorijų Biblijoje yra. Vieną geriausiai žinomų papasakojo pats Jėzus. Vis dėlto pasakojimas apie rojų Biblijoje pateikiamas ne kaip alegorija, o kaip tikra istorija. Jeigu tie įvykiai išgalvoti, ar tada apskritai būtų galima pasitikėti Biblija? Pažiūrėkime, kodėl Edeno istoriją kai kurie vertina skeptiškai ir kokiais argumentais savo požiūrį grindžia. Taip pat pasiaiškinkime, kodėl tas pasakojimas apie žmonijos pradžią turėtų dominti kiekvieną iš mūsų.