Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS populiarią dainininkę paskatino atsisakyti karjeros ir tapti visalaike evangelizuotoja? Kaip, pasak vieno teisėjo, nepataisomas nusikaltėlis tapo naudingu visuomenės nariu? Apie visa tai sužinosite skaitydami jų pačių pasakojimus.

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (ANTOLINA ORDEN KASTILJO).

GIMIMO METAI: 1962

ŠALIS: ISPANIJA

ANKSČIAU: AKTORĖ IR SARSUELOS DAINININKĖ

MANO PRAEITIS. Gimiau ūkininkų šeimoje nedideliame Treshunkoso kaime La Mančos srityje. Mama buvo katalikė, tėvas protestantas. Tėtis mokė mane gerbti Bibliją ir pats ją nuolat skaitydavo. O mama diegė katalikų tikėjimą, kas sekmadienį vesdavosi į mišias.

Penkiolikos išsikėliau į Madridą pas vyresnę seserį. Nors iš pradžių labai ilgėjausi tėvų, pamažu prie miesto gyvenimo pripratau. Kai buvau septyniolikmetė, pasitaikė proga keletą mėnesių padirbėti su sarsuelos, tradicinės ispanų operetės, trupe. Toks gyvenimas be galo patiko, tad nusprendžiau tapti aktore. Mečiau sekretorių kursus ir pradėjau dainuoti su įvairiais sarsuelos kolektyvais. Maždaug tuo laiku užsimezgė romantiški santykiai su vienos draugės broliu. Jaučiausi lyg ant sparnų — turėjau darbą, pinigų ir mylimąjį.

Su įvairiomis sarsuelos trupėmis keliavau po visą Ispaniją, gastrolių vykome ir į kitas šalis — Ekvadorą, Kolumbiją, Kosta Riką, Venesuelą. Taip pat dainavau grupėse, kurios priklausė populiariam Madrido kultūriniam judėjimui „La movida madrileña“. Viena tų grupių, kurioje buvau pagrindinė vokalistė, labai išgarsėjo.

Savo darbą mėgau, tik slėgė amorali aplinka. Ilgainiui pradėjau liguistai rūpintis išore, savo įvaizdžiu. Laikiausi itin griežtos dietos, ir galiausiai tai privedė prie anoreksijos ir bulimijos.

Vis dėlto tebesvajojau tapti aktore, todėl įstojau į Madrido šokių ir dramos akademiją. Mums aiškino, kad aktorius turi analizuoti personažo ir savo paties jausmus. Taikydama tą patarimą suvokiau, jog esu emociškai tuščia — tapau paviršutiniška, savanaudiška moterimi.

 KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Žinojau, kad, norint išsiugdyti geras savybes, reikia daug pastangų. Tik nuo ko pradėti? Nutariau lankyti vieną Madrido evangelikų bažnyčią, kurioje kartą buvau su tėvais. Taip pat meldžiausi Dievui, kreipdamasi į jį vardu, Jehova.

Netrukus į mano namų duris pasibeldė dvi Jehovos liudytojos. Noriai aptarinėjau su jomis Biblijos mokymus, bet ir dėl daug ko ginčijausi. Ester, kuri reguliariai vedė man Biblijos studijas, su manimi buvo labai kantri. Ji ir visa jos šeima elgėsi maloniai, gaubė mane didele meile. Pradėjau lankyti liudytojų rengiamas sueigas ir bemat supratau radusi ilgai ieškotą tiesą.

Kai baigiau aktorinio meno mokslus, man atsivėrė didelės perspektyvos. Gavau pasiūlymą vaidinti garsaus Madrido teatro spektaklyje. Tačiau suvokiau, kad norėdama tapti gera aktore turėsiu visiškai atsidėti teatrui. Nutariau verčiau pasiieškoti kito darbo — tokio, kuris leistų visą dėmesį sutelkti į Dievo tarnybą. Mano širdį ypač palietė Jėzaus žodžiai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mato 6:24). Vaikinas, su kuriuo draugavau aštuonerius metus, mano tikėjimui nepritarė, todėl nusprendžiau jį palikti. Aišku, priimti visus tuos sprendimus nebuvo taip paprasta.

KUO DŽIAUGIUOSI. Dabar mano darbas susijęs su pagalba pagyvenusiems. Kadangi dirbu ne visą dieną, didumą laiko galiu skirti evangelizacijos darbui. Biblijos tiesas skelbiu arabiškai kalbantiems žmonėms, gyvenantiems mano vietovėje. Nors mokytis naujos kalbos tikrai nelengva, džiaugsmas, kurį patiriu dalydamasi Biblijos žiniomis su šiais svetingais, dvasiškai alkstančiais žmonėmis, atperka viską.

Tuštumos, kurią jaučiau, kai mokiausi aktorystės, nebeliko. Dabar matau gyvenimo prasmę. Jehova man padėjo tapti geresniu, laimingesniu žmogumi.

„Įrodžiau, kad teisėjas klydo“ (POLIS KEVINAS RUBERIS).

GIMIMO METAI: 1954

ŠALIS: ANGLIJA

ANKSČIAU: UŽKIETĖJĘS NUSIKALTĖLIS

MANO PRAEITIS. Gimiau Dadlyje, dideliame pramonės mieste Vakarų Midlandse. Nuo vaikystės tėvas ugdė man pomėgį skaityti. Taip pat mokė grožėtis nuostabia gamta, nors aiškino, kad visa yra evoliucijos produktas. „Dievo nėra“, — sakydavo jis. Vis dėlto tėvai leido mane į sekmadieninę metodistų mokyklą.

Kartą, kai buvau aštuonerių, mačiau, kaip vietiniai  berniukai kanale padegė valtį. Atvažiavo policija, o aš iš baimės nieko jiems nepasakiau, nes tie vaikigaliai buvo prigrasę tylėti. Nusikaltimu apkaltino mane. Dėl tokios neteisybės tapau pagiežingas. Ėmiau niokoti mokyklų, bažnyčių, gamyklų turtą. Pridariau žalos už tūkstančius svarų sterlingų. Dešimties jau vogiau — įsilauždavau į privačius namus, parduotuves. Be to, žavėjausi ugnimi ir dažnai tyčia ką padegdavau. Mokytojai padarė išvadą, kad esu nesuvaldomas vaikas.

Kiek vėliau (tada buvau dvylikos) radau knygą apie spiritizmą ir ėmiau tuo užsiiminėti. Kadangi tėvai Dievo netikėjo, jiems atrodė, kad spiritizmas tėra nekalta pramoga ir gal net apsaugos mane nuo bėdų. Tačiau kol baigiau mokyklą, ne kartą teko stoti prieš nepilnamečių bylas nagrinėjantį teismą. Priklausiau skustagalvių chuliganų grupuotei. Kaip ginklą nešiojausi skustuvą ir dviračio grandinę. Įsidarbinau, bet netrukus patekau į kalėjimą, tiesa, trumpam. Išėjęs į laisvę grįžau prie senų darbų — vandalizmo. Tada vėl suėmė ir nubaudė kalėjimu dvejiems metams. Teisėjas mane pavadino nepataisomu, keliančiu grėsmę visuomenei.

Paleistas iš kalėjimo, sutikau buvusią draugę Anitą. Susituokėme ir kurį laiką nevogiau, gyvenau tvarkingai. Tačiau po kelerių metų vėl įsitraukiau į nusikalstamą veiklą. Braudavausi į įmonių patalpas ir išplėšdavau seifą. Pradėjau vartoti narkotikus, girtauti, nešiojausi šaunamąjį ginklą. Įkliuvau dar sykį ir buvau nuteistas laisvės atėmimu.

Tokia mano gyvensena Anitą labai slėgė. Gydytojas išrašė jai raminamųjų, bet pasakė, jog geriausia būtų išsiskirti. Džiaugiuosi, kad to patarimo ji nepaklausė.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Netrukus po mūsų vedybų Anita pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, bet tai tęsėsi neilgai. Kai kalėjime sėdėjau paskutinį kartą, liudytojai vėl ją aplankė. Kaip tik tą pačią dieną meldžiau Dievą: „Jeigu tu iš tikrųjų esi, duok ženklą.“

Po kelių mėnesių išėjau į laisvę. Susisiekiau su vienu dvasininku ir paprašiau, kad mudviem su Anita vestų Biblijos studijas. Jis paaiškino galįs pamokyti tik bažnyčios dogmų ir maldų.

Galų gale pradėjau skaityti Bibliją. Labai nustebau, kad joje smerkiamas spiritizmas (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Vėliau radau Sargybos bokštą, kurį, kaip paaiškėjo, liudytojai Anitai davė būtent tą dieną, kada meldžiausi. Perskaitęs žurnalą panorau Jehovos liudytojus susirasti.

Sužinoję, kad studijuojame Bibliją su Jehovos liudytojais, mūsų namiškiai, draugai, mano nusikaltimų bendrai, buvo nepatenkinti. Kai kas sakė, kad man „plaunamos smegenys“. Atvirai kalbant, man ir reikėjo tas smegenis išplauti. Turėjau daugybę ydų, nešvarią sąžinę, teršiau save tabaku — surūkydavau iki šešiasdešimties cigarečių per dieną. Liudytojai, kurie mus mokė Biblijos tiesų, taip pat kiti vietinės bendruomenės nariai buvo labai kantrūs, malonūs. Ilgainiui mečiau visus blogus įpročius (2 Korintiečiams 7:1).

KUO DŽIAUGIUOSI. Su Anita susituokę esame jau 35 metus. Vienas iš mūsų vaikų ir du anūkai irgi tarnauja Jehovai. Džiugu, kad jau keletą metų abu su Anita galime daugiau laiko skirti evangelizacijos darbui.

Tarnaudami Jehovai Dievui jaučiame, kad gyvename tikrai prasmingai. 1970-aisiais teisme vienas teisėjas pasakė, kad manęs niekas neperauklės. Tačiau padedamas Dievo ir taikydamas Biblijos principus įrodžiau, kad teisėjas klydo.