Ar Dievas turi organizaciją?

VISOJE Dievo kūrinijoje yra akivaizdi tvarka. Nuostabą savo vidine darna kelia net vadinamoji paprasta mielių ląstelė. Ją sudaro maždaug tiek komponentų, kiek didžiulį keleivinį lėktuvą „Boeing 777“. Įdomu, kad visos ląstelės dalys turi savo vietą ir telpa vos penkių mikronų * skersmens rutulėlyje. Be to, kitaip nei lėktuvas, mielių ląstelė gali daugintis. Koks nuostabus darnumo ir tvarkos pavyzdys! (1 Korintiečiams 14:33)

Darna bei tvarka pastebima ne tik fiziniuose kūriniuose. Biblija atskleidžia, kad ir dvasinės esybės labai sutartinai vykdo Kūrėjo valią. Pranašas Danielius regėjime matė milžinišką būrį angelų prie Dievo sosto danguje. Jis rašė: „Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį“ (Danieliaus 7:9, 10). Įsivaizduokite, kaip gerai viskas turi būti suorganizuota, kad šimtas milijonų ar daugiau angelų atliktų tai, ką Dievas, norėdamas padėti savo žemiškiesiems tarnams, paliepia (Psalmyno 91:11).

Taip, Kūrėjas, Jehova Dievas, yra didysis organizatorius. Vis dėlto jis nėra šaltas taisyklių nustatinėtojas. Jis — malonus, laimingas Dievas, besirūpinantis visų savo kūrinių gerove (1 Timotiejui 1:11; 1 Petro 5:7). Tą galime aiškiai matyti iš jo elgesio su senovės Izraelio tauta ir pirmojo amžiaus krikščionimis.

Senovės Izraelis — tauta, sutelkta į darnią organizaciją

Per Mozę Jehova davė izraelitams nurodymų, kaip tinkamai jį garbinti. Pagalvokit, pavyzdžiui, koks būtų buvęs chaosas, jeigu tautai keliaujant Sinajaus dykuma kiekviena šeima savo palapinę stovyklavietėje būtų galėjusi statytis, kur nori. Todėl Jehova konkrečiai nurodė, kurioje vietoje turi stovėti kiekvienos Izraelio giminės palapinės (Skaičių 2:1-34). Mozės įstatyme taip pat buvo tam tikrų nurodymų dėl sveikatos ir higienos, netgi pasakyta, ką daryti su išmatomis (Pakartoto Įstatymo 23:13, 14 [23:12, 13, Brb]).

Kai izraelitai įsikūrė Pažadėtojoje žemėje, jų gyvenime įvairiais atžvilgiais atsirado dar daugiau organizuotumo. Tauta buvo padalyta į dvylika giminių ir kiekviena jų gavo skirtąjį žemės plotą. Per Mozę izraelitams duotas Jehovos Įstatymas apėmė visas jų gyvenimo sritis: Dievo garbinimą, santuoką, šeimą, išsilavinimą, verslą, mitybą, ūkininkavimą ir kita. * Nors kai kurie įstatymai buvo itin konkretūs, detalūs, jie buvo skirti žmonių labui ir bylojo apie Jehovos rūpinimąsi savo tauta. Klausydami su meile duotų įsakų izraelitai pelnydavo ypatingą Dievo malonę (Psalmyno 147:19, 20).

Mozė buvo talentingas vadovas, tačiau jo sėkmė priklausė ne nuo gebėjimo gerai vadovauti, o nuo ištikimybės Dievo sutvarkymui. Pavyzdžiui, kaip Mozė nuspręsdavo,  kuria kryptimi tauta turi keliauti per dykumą? Kelią jam rodydavo Jehova — debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį (Išėjimo 13:21, 22). Taigi nors Dievas savo tikslams pasitelkdavo žmones, tautai iš tikrųjų vadovavo pats. Taip buvo ir pirmajame amžiuje.

Pirmieji krikščionys buvo gerai organizuoti

Pirmajame amžiuje apaštalai ir kiti Jėzaus sekėjai uoliai skelbė gerąją naujieną, tad Azijoje ir Europoje susikūrė nemažai krikščionių bendruomenių. Nors tos bendruomenės buvo plačiai išsibarsčiusios, neveikė kaip atskiros, nepriklausomos grupės. Anaiptol, jos buvo gerai organizuotos ir su meile prižiūrimos apaštalų. Štai apaštalas Paulius į Kretą pasiuntė Titą ‘sutvarkyti, kas buvo likę nesutvarkyta’ (Titui 1:5). O rašydamas Korinto bendruomenei Paulius paminėjo, jog kai kurie broliai turi „gebėjimą vadovauti“ (1 Korintiečiams 12:28, NW). Tačiau kas buvo pagrindinis organizatorius? Paulius paaiškino, kad „Dievas [...] sutvarkė“ bendruomenę (1 Korintiečiams 12:24, Vl).

Paskirtieji krikščionių bendruomenės prižiūrėtojai tikėjimo broliams neviešpatavo, o su jais bendradarbiavo. Jiems derėjo laikytis Dievo dvasios vadovavimo, rodyti „kaimenei pavyzdį“ (2 Korintiečiams 1:24; 1 Petro 5:2, 3). „Bendruomenės galva“ yra ne koks vienas žmogus ar netobulų žmonių grupė, o prikeltasis Jėzus Kristus (Efeziečiams 5:23).

Kai vienu metu Korinto bendruomenė ėmė tvarkytis visiškai skirtingai negu kitos, Paulius jai parašė: „Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? ar tik jus vienus pasiekė?“ (1 Korintiečiams 14:35, 36). Keldamas šiuos klausimus apaštalas stengėsi pataisyti tų krikščionių požiūrį — norėjo padėti jiems suvokti, kad nedera savivaliauti. Kai bendruomenės laikėsi apaštalų nutarimų, jos augo skaičiumi ir klestėjo dvasiškai (Apaštalų darbų 16:4, 5).

Taip Dievas parodo meilę

O kaip yra šiandien? Kai kuriems žmonėms atrodo, jog geriau nepriklausyti jokiai religinei organizacijai. Tačiau Biblija padeda mums suprasti, kad Dievas savo tikslus įgyvendina per organizaciją. Jis vadovavo savo garbintojams senovės Izraelyje, taip pat vadovavo krikščionims pirmajame amžiuje.

Tad ar ne logiška manyti, kad Jehova savo tautai vadovauja ir dabar? Iš tikrųjų tai, jog Dievas organizuoja savo garbintojų veiklą ir juos vienija, byloja apie nuoširdų jo rūpinimąsi. Šiandien Jehova per savo organizaciją įgyvendina tai, ką yra sumanęs žmonijos labui. Kaip galėtumėte atpažinti jo organizaciją? Atkreipkite dėmesį į keletą požymių.

▪ Tikrieji krikščionys suburti į organizaciją tam, kad atliktų darbą. (Mato 24:14; 1 Timotiejui 2:3, 4.) Jėzus savo sekėjams įsakė skelbti gerąją naujieną apie Karalystę visoms tautoms. Šios užduoties jie negalėtų įvykdyti, jei nebūtų tarptautinės organizacijos. Pavyzdžiui, pagaminti valgį vienam žmogui jums turbūt būtų nesunku, bet jeigu turėtumėte pamaitinti tūkstančius ar net milijonus žmonių, reikėtų didelio, gerai organizuoto ir prižiūrimo darbuotojų kolektyvo. Tikrieji krikščionys vykdo Dievo valią sutartinai, „petys į petį“ (Sofonijo 3:9; Jr). Kad įvairių tautų bei rasių žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, galėtų atlikti jiems pavestą darbą, be abejo, būtina vieninga, darni organizacija.

▪ Tikrieji krikščionys suburti į organizaciją tam, kad remtų ir drąsintų vienas kitą. Kas į kalnus kopia vienas, gali pats pasirinkti maršrutą, be to, jam nereikia rūpintis mažiau patyrusiais alpinistais. Bet jei kalnuose ištiktų kokia bėda ar įvyktų nelaimingas atsitikimas,  kas jį išgelbėtų? Atsiskirti nuo kitų iš tikrųjų neišmintinga (Patarlių 18:1, Brb). Kad krikščionys įstengtų atlikti Jėzaus pavestą darbą, jiems reikia vienas kito pagalbos ir paramos (Mato 28:19, 20). Krikščionių bendruomenėje visi jos nariai yra mokomi Biblijos tiesų, ugdomi bei drąsinami, ir tai padeda jiems ištverti sunkumus, nepaliauti darbuotis. Kurgi žmogus galėtų įgyti žinių apie Jehovą, jo kelius, jeigu nebūtų rengiamos krikščionių sueigos, skirtos mokymui ir Dievo garbinimui? (Hebrajams 10:24, 25)

▪ Tikrieji krikščionys suburti į organizaciją tam, kad Dievui tarnautų vieningai. Jėzaus avys ‘klauso jo balso’, todėl yra „viena kaimenė“, vienas ganytojas (Jono 10:16). Jo sekėjai nėra pasklidę po įvairias konfesijas ar religines grupes, taip pat nėra susiskaldę doktrininiu požiūriu. Priešingai, jie visi ‘vienaip kalba’ (1 Korintiečiams 1:10, Brb). Kad būtų vienybė, reikia tvarkos, o tvarkos negali būti be organizacijos. Dievas laimina tiktai vieningą broliją (Psalmyno 133:1, 3).

Organizacija, kuri atitinka šiuos bei kitus biblinius krikščionybės požymius, patraukė milijonus nuoširdžiai Dievą mylinčių ir Biblijos tiesą branginančių žmonių. Jehovos liudytojai, organizuota ir vieninga bendrija, visame pasaulyje stengiasi vykdyti Dievo valią. Jie tvirtai tiki Kūrėjo pažadu: „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta“ (2 Korintiečiams 6:16). Ir jūs galite būti taip palaimintas, jeigu garbinsite Jehovą Dievą išvien su jo organizacija.

[Išnašos]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Izraelitų stovykla buvo labai tvarkinga

[Iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

Kad skelbimo darbas būtų vykdomas tarptautiniu mastu, reikia organizacijos

Skelbimo tarnyba po namus

Pagalba stichinių nelaimių aukoms

Asamblėjos

Salių, skirtų Dievo garbinimui, statyba