Paguoda tiems, kurių širdis sudužusi
Artinkimės prie Dievo
Paguoda tiems, kurių širdis sudužusi
„JEHOVA niekada manęs nemylės“, — pasakė viena krikščionė, kuri didumą gyvenimo kovoja su depresija. Ji įsitikinusi, kad Jehova toli nuo jos. Ar iš tikrųjų Dievas toli nuo prislėgtųjų savo garbintojų? Didelį nuraminimą randame Dovydo žodžiuose, kuriuos užrašyti paakino Dievo dvasia. Taigi atkreipkime dėmesį į Psalmyno 34:18 (Brb).
Dovydas gerai suprato, kaip ištikimą Jehovos tarną gali prislėgti sielvartas. Jaunystėje jam teko bėgti ir savo gyvybę gelbėti nuo jį persekiojančio karaliaus Sauliaus, negailestingo, pavydaus žmogaus. Dovydas turėjo glaustis tokioje vietoje, kad Sauliui nė į galvą neateitų, — priešų filistinų mieste Gate. Tačiau kai Dovydą vietiniai atpažino, tik apsimesdamas pamišėliu iš ten ištrūko. Dėkingumas Dievui už gelbstinčią ranką paskatino jį sudėti 34-ąją psalmę.
Ar Dovydas manė, kad Jehova yra toli nuo prispaustųjų, ar jis jautėsi Dievo užmirštas? „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi“, — rašė Dovydas (18 eilutė, Brb). Pažiūrėkime, kokie paguodžiantys ir viltingi tie žodžiai.
„Viešpats arti.“ Kaip aiškinama viename veikale, šiais žodžiais „išraiškingai pasakoma, kad Viešpats rūpinasi savo tarnais, juos stebi, visada yra pasirengęs jiems padėti, juos gelbėti“. Išties gera žinoti, kad Jehova savo tarnus stebi. Jis mato, ką šiais „sunkiais laikais“ jiems tenka patirti, skaito jų slapčiausius jausmus (2 Timotiejui 3:1; Apaštalų darbų 17:27).
„Tų, kurių širdis sudužusi.“ Kai kuriose kultūrose posakis „sudužusi širdis“ vartojamas kalbant apie meilę be atsako. Tačiau psalmininkas, anot vieno žinovo, čia turi omenyje „nusiminimą ir sielvartą platesne prasme“. Net ištikimi Dievo garbintojai kai kada turi didelių bėdų, kurios sudaužo širdį.
„Kurių dvasia nusižeminusi.“ Prislėgtas žmogus savo akyse gali jaustis toks žemas, kad net ima ir praranda viltį. Tame pačiame veikale aiškinama, jog šiuos žodžius galima perteikti taip: „Kurie nebesitiki sulaukti ko nors gero.“
Kaip Dievas elgiasi su tais, kurių „širdis sudužusi“ ir „dvasia nusižeminusi“? Ar nuo tokių jis atsitraukia, manydamas, kad nėra verti jo meilės ir dėmesio? Tikrai ne! Kaip mylintys tėvai apkabina ir guodžia nusiminusį vaiką, taip Jehova priartėja prie pagalbos maldaujančių savo tarnų. Jis trokšta paguosti ir nuraminti jų sudužusias širdis, pakelti kritusią dvasią. Dievas gali suteikti jiems išminties ir stiprybės, kad iškęstų sunkumus (2 Korintiečiams 4:7; Jokūbo 1:5).
Ar nenorėtumėte daugiau sužinoti, kaip artintis prie Dievo? Juk jis yra pasakęs: „Gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą“ (Izaijo 57:15).
Birželio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:
