JEIGU taip, ar Dievui svarbu, kaip mes elgiamės? Ar galime savo elgesiu jį džiuginti arba skaudinti? Kai kurie senovės filosofai tvirtino, jog tai neįmanoma. Pasak jų, niekas negali daryti Dievui įtakos, todėl greičiausiai jis nieko ir nejaučia. Tačiau Biblijoje Jehova vaizduojamas visai kitaip: jis yra mylintis Dievas ir jam labai rūpi, kaip mes elgiamės. Pasigilinkime į žodžius, užrašytus Psalmyno 78:40, 41.

78 psalmėje pasakojama apie Dievo ir senovės Izraelio santykius. Išvadavęs izraelitus iš Egipto vergijos, Jehova pasiūlė jiems sudaryti sandorą. Jeigu izraelitai laikysis Dievo įstatymų, pagal Dievo pažadą taps „ypatinga [jo] nuosavybe“ (Brb) ir per juos Dievas įgyvendins savo sumanymus. Žmonės sutiko klausyti Jehovos balso ir susisaistė su juo Įstatymo sandora. Ar duoto žodžio izraelitai laikėsi? (Išėjimo 19:3-8)

Štai ką psalmininkas rašė: „Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose“ (40 eilutė). Ir tuoj pat pridūrė: „Jie vis gundė ir gundė Dievą“ (41 eilutė). Atkreipkime dėmesį, kad čia psalmės autorius iš esmės apibūdina izraelitų maištą. Nepasitenkinimo dvasia ėmė reikštis jau pačioje pradžioje, vos izraelitams išėjus iš Egipto ir įžengus į dykumą. Žmonės, pasidavę abejonėms, ar Dievas pajėgus ir ar nori jais pasirūpinti, ėmė prieš jį murmėti (Skaičių 14:1-4). Viename Biblijos vertėjams skirtame žinyne rašoma, jog žodžius „jie maištavo prieš jį“ būtų galima versti frazeologizmu „jie užkietino savo širdį prieš Dievą“ arba „Dievui jie sakė: ne“. Vis dėlto iš didžio gailestingumo Jehova atleisdavo savo tautai, kai tik ši atgailavo. Ilgainiui, deja, izraelitai grįždavo prie savo piktų kelių, vėlei sukildavo prieš Dievą, ir viskas kartodavosi iš naujo (Psalmyno 78:10-19, 38).

Kai užsispyrusi tauta šitaip maištaudavo, kaip kaskart jautėsi Jehova? Jie „liūdino jį dykumoje“, — sakoma 40 eilutėje. Kitame Biblijos vertime šie žodžiai perteikti maždaug taip: „Dėl jų vis prislėgdavo jį sielvartas.“ Viename Biblijos žinyne aiškinama: „Šie žodžiai rodo, kad hebrajų elgesys, tarytum elgesys neklusnaus, maištingo vaiko, [Dievą] užgaudavo.“ Kaip užsispyrusio vaiko žodžiai ir darbai gali žeisti tėvus, taip maištingi izraelitai „Izraelio Šventajam skaudino širdį“ (41 eilutė).

Taigi ko ši psalmė mus pamoko? Tikra paguoda žinoti, jog Dievas labai myli savo garbintojus ir nėra linkęs greitai jais nusivilti. Bet kartu dera atminti, kad Jehova jausmus turi ir kad mūsų elgesys turi jiems įtakos. Tad kaip visa tai žinodami elgsimės? Ar stengsimės daryti, kas teisinga?

Užuot pasukę nuodėmės keliu ir žeidę Jehovai širdį, galime daryti, kas teisu, ir taip jį džiuginti. Kaip tik to Jehova ir prašo kiekvieno savo garbintojo: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį“ (Patarlių 27:11). Tai pati vertingiausia dovana, kokią Jehovai galime duoti, — gyventi taip, kad jo širdis džiaugtųsi.