Ar popiežius yra „šventojo Petro įpėdinis“?
Ar popiežius yra „šventojo Petro įpėdinis“?
POPIEŽIUS Jonas Paulius II 2002 metais parašė Vokietijos Limburgo miesto vyskupui laišką, kuriame pranešė, kad anuliuoja jo nutarimą dėl moterų konsultavimo abortų klausimu. Laiško įžangoje popiežius pareiškė esąs „pagal Jėzaus Kristaus valią atsakingas už visų bažnyčių gerovę ir vienybę“. Jis sakėsi turintis teisę panaikinti vyskupo sprendimą, nes yra „šventojo Petro įpėdinis“.
Romos katalikų bažnyčios teigimu, „Kristus paskyrė šv. Petrą pirmuoju tarp visų apaštalų“. Be to, ji tvirtina, kad „Kristaus nurodymu Petro primatas turi pereiti jo įpėdiniams ir kad tie įpėdiniai yra Romos vyskupai“ (New Catholic Encyclopedia [2003], t. 11, p. 495—496).
Tai rimti tvirtinimai. Ar kada nors aiškinotės, kiek jie pagrįsti? Panagrinėkime tris klausimus: 1) ar tvirtinimas, kad Petras buvo pirmasis popiežius, yra paremtas Biblija? 2) ką istorija byloja apie popiežiaus institucijos atsiradimą? 3) ar popiežių elgesys ir mokymai derinasi su jų tvirtinimu, esą jie — Petro įpėdiniai?
Ar Petras buvo pirmasis popiežius?
Kaip įrodymą, kad Bažnyčia pastatyta ant Petro, katalikai nuo seno cituoja Jėzaus žodžius iš Mato 16:18: „Tu esi Petras, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bendruomenę“ (Jr). Šie Evangelijos žodžiai lotynų kalba netgi užrašyti ant Romoje esančios Šventojo Petro bazilikos skliauto.
Augustinas, vienas iš gerbiamų Bažnyčios tėvų, irgi kurį laiką manė, kad bendruomenė pastatyta ant Petro. Tačiau į gyvenimo pabaigą Jėzaus žodžius jis ėmė aiškinti kitaip. Savo teologiniame traktate Išsižadėjimai (Retractationes) Augustinas rašė, kad bažnyčia, tai yra krikščionių bendruomenė, pastatyta ne ant Petro, o ant Jėzaus. *
Aišku, evangelijose apaštalas Petras — ryški figūra. Štai keliais ypatingais atvejais Jėzus su savimi pasiėmė tik tris apaštalus — Joną, Jokūbą ir Petrą (Morkaus 5:37, 38; 9:2; 14:33). Be to, Petrui Jėzus patikėjo „dangaus karalystės raktus“, kuriuos apaštalas panaudojo keliui į Karalystę atverti — pirma žydams ir prozelitams, paskui samariečiams, dar vėliau kitataučiams (Mato 16:19; Apaštalų darbų 2:5, 41; 8:14-17; 10:45). Dėl savo atviro būdo Petras neretai kalbėdavo visų apaštalų vardu (Apaštalų darbų 1:15; 2:14). Bet ar tai reiškia, kad jis buvo pirmųjų krikščionių bendruomenės galva?
Apaštalas Paulius savo laiške, tiesa, paminėjo, kad Petras paskirtas „apipjaustytųjų apaštalu“ (Galatams 2:8). Tačiau, kaip rodo kontekstas, Paulius neturėjo omenyje, jog Petras bendruomenei vadovauja. Tiesiog jis čia kalbėjo apie Petrui skirtą užduotį gerąją naujieną skelbti žydams.
Nors Petrui buvo patikėtos atsakingos pareigos, Biblijoje niekur nerandame, kad jis būtų sakęs, jog yra bendruomenės galva ir todėl gali viską už ją spręsti. Savo laiške Petras prisistato „apaštalu“ ir „vyresniuoju“ — niekuo daugiau (1 Petro 1:1; 5:1).
Ką istorija byloja apie popiežiaus institucijos atsiradimą?
Tad kada ir kaip popiežiaus institucija atsirado? Idėja, jog siekti viršenybės tarp bendratikių visiškai dera, šaknis leisti pradėjo dar apaštalams gyviems esant. Kaip į tai žiūrėjo apaštalai?
Pats Petras atsakingas pareigas bendruomenėje turintiems vyrams liepė nesielgti „kaip [jiems] pavestųjų valdovams“, o apsivilkti nuolankumu vieni kitiems (1 Petro 5:1-5). Apaštalas Paulius perspėjo, kad pačioje bendruomenėje atsiras vyrų, kurie „klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20:30). Pirmojo amžiaus pabaigoje apaštalas Jonas savo laiške griežtai supeikė bendruomenės narį, vardu Diotrefas. Kodėl? Viena priežastis buvo ta, kad šiam „patinka būti tarp jų pirmam“ (3 Jono 9, NW). Tokie apaštalų nurodymai lyg kokia užtvara kurį laiką neleido ambicingiems asmenims siekti bendruomenėje aukštos padėties (2 Tesalonikiečiams 2:3-8).
Netrukus po paskutinio iš apaštalų mirties kai kurie asmenys ėmė kelti save virš kitų. Leidinyje The Cambridge History of Christianity sakoma: „Iki antrojo amžiaus vidurio Romoje kokio nors vieno vyskupo „monarcho“, iš visko sprendžiant, nebuvo.“ Bet jau trečiajame amžiuje Romos vyskupas įsitvirtino kaip aukščiausioji valdžia, bent kai kuriose bažnyčiose. * Siekiant labiau sustiprinti Romos vyskupo autoritetą, buvo sudarytas Petro įpėdinių sąrašas.
Vis dėlto tas sąrašas nieko nereiškia. Kodėl? Pavyzdžiui, neįmanoma patikrinti kai kurių jame esančių vardų tikrumo. O dar svarbiau — pats sąrašo sudarymo pagrindas yra ydingas. Kaip suprasti? Net jei Petras gerąją naujieną ir skelbė Romoje, kaip rašoma kai kuriuose pirmojo ir antrojo amžiaus pasaulietinės literatūros kūriniuose, nėra jokių įrodymų, kad jis buvo tos bendruomenės galva.
Viena, kas patvirtina, jog Petras nebuvo Romos bendruomenės galva, yra apaštalo Pauliaus laiškas romiečiams. Laiške jis vardais paminėjo daugelį to miesto krikščionių, tačiau apie Petrą nė neužsiminė (Romiečiams 16:1-23). Jeigu šis apaštalas būtų buvęs tos bendruomenės galva, argi Paulius būtų galėjęs jį pamiršti ar ignoruoti?
Verta atsižvelgti ir į kitą faktą. Maždaug tuo metu, kai Dievo dvasios įkvėptas Petras rašė savo pirmąjį laišką, Paulius rašė antrąjį laišką Timotiejui. Ten jis paminėjo Romą, bet apie Petrą — nė žodžio. Būdamas Romoje Paulius parašė iš viso šešis laiškus ir Petro vardo nė viename jų nerandame.
Praėjus apie 30 metų nuo tada, kai savo laiškus pabaigė rašyti Paulius, tris laiškus ir Apreiškimo knygą parašė apaštalas Jonas. Tačiau Jono raštuose nėra jokios užuominos, kad Romos bendruomenė būtų buvusi žymiausia, taip pat neminimas joks bažnyčios vadovas, kuris būtų turėjęs aukščiausią valdžią kaip Petro įpėdinis. Taigi nei Biblija, nei istoriniai šaltiniai neduoda pagrindo teigti, kad Petras buvo pirmasis Romos bendruomenės vyskupas.
Ką liudija popiežių elgesys ir mokymai?
Natūralu būtų tikėtis, jog tas, kuris sakosi esąs „šventojo Petro įpėdinis“ ir „Kristaus vietininkas“, tiek žodžiais, tiek darbais seks Petro ir Kristaus pavyzdžiu. Štai pagalvokime, ar Petras norėjo būti bendratikių aukštinamas? Ne, jis niekam neleido rodyti jam išskirtinės pagarbos (Apaštalų darbų 10:25, 26). Jėzus taip pat sakė atėjęs ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mato 20:28). O ką galima pasakyti apie popiežius? Ar jie atsisako būti kitų aukštinami ir vadinami skambiais titulais, ar nesipuikuoja savo turtais ir galia?
Ir Petras, ir Kristus buvo dorovingi, taikingi žmonės. O štai palyginkite, kas vienoje katalikų enciklopedijoje rašoma apie popiežių Leoną X: „Užsiėmęs politiniais, o neretai ir giminaičių protegavimo reikalais, godžiai ieškodamas pasaulio malonumų, Leonas X apleido svarbias dvasinio pobūdžio pareigas“ (Lexikon für Theologie und Kirche). Apie popiežių Aleksandrą VI bažnyčios istorijos profesorius ir katalikų kunigas Karlas Amonas sako, jog, remiantis patikimais šaltiniais, šiam pontifikui būdingas „baisus nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija ir amoralumas“.
Dabar pakalbėkime apie popiežių mokymus. Ar jie moko to paties kaip Petras ir Kristus? Petras, pavyzdžiui, nemanė, kad visi geri žmonės eina į dangų. Karalius Dovydas buvo geras žmogus, tačiau apie jį apaštalas aiškiai pasakė: „Dovydas neįžengė į dangų“ (Apaštalų darbų 2:34, Brb). Petras taip pat nemokė, kad reikia krikštyti kūdikius. Jis aiškino, jog krikštas yra žingsnis, kurį tikintysis turi žengti sąmoningai (1 Petro 3:21).
Jėzus pabrėžė, kad nė vienam iš jo sekėjų nedera siekti aukštos padėties: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Morkaus 9:35). Prieš mirtį Jėzus savo sekėjams davė štai tokį tiesų nurodymą: „Nesivadinkite ‘rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas yra jūsų Tėvas — dangiškasis. Nė vadais nesivadinkite, nes jūsų Vadas yra vienas — Kristus“ (Mato 23:1; 23:8-10, NW). Ar popiežiai laikosi Petro ir Kristaus mokymų?
Kai kas tvirtina, kad popiežius turi likti valdžioje, net jeigu nepaiso krikščionims privalomų moralės normų. Kaip manote, ar toks požiūris teisingas? Jėzus sakė: „Geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis — blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs — gerų.“ Taigi turint omenyje, kokie popiežių vaisiai, ar gali būti, kad Petras ir Kristus norėtų su jais turėti ką nors bendra? (Mato 7:17, 18, 21-23)
[Išnašos]
^ pstr. 7 Tąkart Jėzaus ir Petro pokalbis iš esmės sukosi ne apie Petrui teksiančią užduotį, o apie Jėzų — ar žmonės atpažįsta, kad jis yra Mesijas, ir apskritai, koks Mesijo vaidmuo (Mato 16:13-17). Pats Petras vėliau rašė, kad uola, ant kurios pastatyta bendruomenė, yra Jėzus (1 Petro 2:4-8). Ir apaštalas Paulius patvirtino, jog krikščionių bendruomenės „kertinis akmuo“ yra Jėzus, o ne Petras (Efeziečiams 2:20).
^ pstr. 14 Ir Jėzus, ir apaštalai perspėjo, kad krikščionių bendruomenėje atsiras vyrų, kurie įves klaidingų mokymų (Mato 13:24-30, 36-43; 2 Timotiejui 4:3; 2 Petro 2:1; 1 Jono 2:18). Tie perspėjimai pasitvirtino, kai antrajame amžiuje bažnyčia, arba bendruomenė, ėmė laikytis pagonių papročių ir į Biblijos mokymus įpynė graikų filosofijos elementų.
[Iliustracijos 25 puslapyje]
Ar faktai liudija, kad popiežiai seka apaštalo Petro pavyzdžiu?
